Nešventiška...

07 val. 41 min.
Ankstyvas rytas.
Pikdžiugiškai nusiteikusi saulė jau suleido savo kerus man į kraują.
Tuoj... tuoj.. tuoj..
Tuoj kerai išlandžios kiekvieną mano kūno ląstelę, kiekvieną mano kūno išlinkimą ir iškilimą.
Tuoj pajusiu spindulių kutenimą kažkur kaktos srityje ir susiraukusi pakilsiu iš nesusapnuotų sapnų rojaus.
07 val. 52 min.
Praplėšiu nuo vakarykščio, nubėgusio tušo sulipusias akis.
Smarkus ir karštas saulės tvyksnis drebia man į veidą kas rytinį: „Labas!“
Lovoje standartinis jovalas.
„- Ir ką aš naktimis veikiu?“ - neįtikėtas proto prašviesėjimas.
07 val. 59 min.
Sunkiai iškeliu abi (kad netyčia neišlipčiau ne ta) kojas iš lovos ir įsispiriu į močiutės, dvyliktam gimtadieniui, padovanotas šlepetes, su rožiniais šunkiukų snukučiais ir bindzenu į vonią.
08 val. 17 min.
Aš vis dar vonioje. Nieko nedarau. Sėdžiu ant klozeto ir žiūriu į savo autoportretą, priešais kabančiame „paveiksle“.
Pamatau ant vonios krašto "padžiautas" vakarykštes kojines - tiks.
Išeinu.
08 val. 32 min.
Kelionę tęsiu virtuvės prieblandoje.
Tamsoka.
Praveriu žaliuzes.
Saulė vėl smogia negailestingą šviesos antausį.
„- Taip man ir reikia!“ - pameluoju, norėdama jai įtikti.
Iš aprūdijusio čiaupo prisileidžiu virdulį rusvo, bet, anot specialistų, sveikatai nepavojingo, H2O.
Užkaičiu.
08 val. 35 min.
Pasistatau „taburetę“ ir nuo viršutinės lentynos nusikeliu mamos porcelianinį puoduką. Ji man niekada neleidžia iš jo gerti, bet aš niekada jos neklausau.
Įsiberiu tonizuojančių augalų mėšlo šaukštelį. Po to - antrą. Pasiimu sriubinį šaukštą ir įsidrebiu trečią.
Užteks.
Po 2min.
Vanduo užvirė.
Įsipilu.
Kažkas suputoja, sušniokščia.
- Bu! - garsiai tariu ir pagauta isteriško juoko pradedu kvatotis.
„- Šaaa... Mama miega,“ - nuaidi galvoje.
08 val. 40 min.
Geriu. Stovėdama.
Beviltiškai bandau draugauti su savo mintimis:
„Atvažiuos močiutė iš Panevėžio. Kaip visada padovanos, tiksliau paaukos, 20, na, jei sugebėsiu būti mandagesnė 30 litų.
Ateis mamos bendradarbės ir joms prijaučiančios moteriškės standartinių savaitgalinių pietų. Bus smagiai šūdina popietė.“ (necenzūruotos mintys).
Susigėstu.
Kaip visada, nusiurbusi du gurkšnius, palieku kavą atšalti. Tačiau kaip ir kiekvieną rytą vistiek jos nebepabaigsiu.
08 val. 58 min.
Einu apsirengti...
09 val. 30 min.
.... Užsirišu antrojo bato raištelius. Paskutinį kartą pažvelgiu į pirštais nučiupinėtą veidrodį.
Beveik tyliai dingstu. Tik amžinai nesutepti ir girgždantys durų vyriai, visada atstojantys durų skambutį, praneša miegantiems namams, kad aš išeinu.
09 val. 51 min.
Stoviu 30 autobuso stotelėje.
Spaudos kioskas uždarytas.
Neturiu talonėlio.
Važiuosiu zuikiu, as usuall .
Centrinę miesto biblioteką vis tiek reikia pasiekti.
10 val. 06 min.
Vis dar laukiu autobuso.
Suvytusi senolė priena prie suoliuko, ant kurio aš, anot jos, nepadoriai stoviu, ir kažką panosėje suburbėjusi, padeda savo maišą, pilną per naktį suringtų tuščių alaus butelių.
„- Ir ką šiuolaikinės bobelkos sau mano?!“ - jaučiu pasipiktinimą jos elgesiu.
10 val. 15 min.
Atvažiuoja naujas „Mercedes“ autobusas. Jų mūsų mieste begalė.
Įlipu.
Paskui mane dar koks tuzinas šalies patriotų. Skuba balsuoti.
Atsisėdu dešiniajame autobuso gale. Susispaudžiu. Į mane kėsinasi apystorė mergina. O siaube!
Važiuoju.
Viena stotelė.
Antra...
Trečia...
Penktoje lipsiu.
Sustoja.
Penkta? Ketvirta.
Įlipa: "Keleivių kontrolė“. Autobuse sujudimas.
Susispaudžiu dar labiau. Beveik sulendu į minkštą sėdynę.
Gal nepastebės...
- Panele, jūsų talonėlis? - žaviai mandagus korumpuoto „Keleivių kontrolės“ atstovo balsas.
Vaidinu, kad ieškau. Susiparinu.
Jaučiu, kaip negailestingas raudonis išmuša, nelygiu pudros sluoksniu išterliotą, veidą.
Ištraukiu seną, sausio mėnesio, mėnesinį bilietą.
- Ar žinote, kad jau rugpjūtis, mieloji?
- Taip. TAip! TAIp! TAIP! Po velnių! Ž-I-N-A-U!!
- Ei, akiplėša, nesiardyk čia man! - o štai tau ir žavus jaunuolis, po perkūnais. - Lipk su manimi!
Išlipu.
Paskui mane dar penki laimingieji.
10 val. 36 min.
Stoviu prie raudono autobusiuko.
- Parodyk pažymėjimą. Septyniolika? Panele brangi, sveikinu!
- O taip, susikišk tą savo sveikinimą, kur akys neįžiūri... (šiuolaikinė tautosaka)
Liepia mokėti 10 litų.
10 val. 40 min.
Sumokėjusi baudą traukiu link bibliotekos.
Nebuvo noro ginčytis, nors taip mėgstu...
Paėjusi stotelę matau užrašą: „LIETUVOS NACIONALINĖ MARTYNO MAŽVYDO BIBLIOTEKA“
Įeinu.
Susirandu knygą.
J. Ivanauskaitė „Mėnulio vaikai“
Jau trečią kartą ją skaitysiu. Juk skaitymas lavina mūsų vaizduotę. Na ir šaunu.
10 val. 56 min.
Aš jau lauke.
Einu ant „Geduko“.
Man ten patinka.
Miela.
Sava.
Dar savotiškai ankstoka. Žmonių nedaug.
Įsitaisau ant jau įkaitusių akmenų kompozicijos.
11 val. 29 min.
Skaitau.
Pradėjau skaityti savo mėgstamiausią sceną:
„Žmogus - visada, visur ir visiems kitoks... Į tą pačią upę negalima du kartus įžengti. <... > Ar galima vienąsyk įbridus upėn pasakyti, kokie yra jos vandenys pavasarį, rudenį, švintant, saulei leidžiantis, mėnesienoje <... > Ar galima ką nors pasakyti apie aktorių, mačius jį tik karta, epizodiniame vaidmeny? Taip! Apytiksliai galima nuspėti talentą. Ne aktoriaus - žmogaus. Talentą gyventi, džiaugtis, neapkęsti. Bet nedaugiau.“
[Dieve, kaip aš myliu šiuos žodžius. ]
13 val. 05 min.
Baigiau. Perskaičiau.
Tekina į biblioteką.
Prie durų sustoju.
O gal dar neatiduoti? Aš taip dievinu knygą... Taip! Parsinešiu namo..
13 val. 42 min.
Stotelėje.
Laukiu autobuso. Autobuso namo.
Sudrėksiuose delnuose spaudžiu knygą.
Aš tokia laiminga!
13 val. 51 min.
Autobusas.
Įsėdu.
Laiminga! Laiminga? Laiminga!?
Po velnių, pamiršau sušelpti spaudos kiosko kasininkę.
Važiuoju.
Drebu.
Drebu
ir
važiuoju.
Sustojo.
Išlipu.
Sėkmingai.
14 val. 30 min.
Aš jau prie buto durų.
Įeinu.
Svetainėje girdisi šurmulys.
Šeima švenčia.
Patyliukais nusėlinu į savo [ir savo šuns] kambarį.
Įsileidžiu Pupą ir užsirakinu.
14 val. 43 min.
Skaitysiu!
Vėl skaitau.
46 puslapį jau ketvirtą kartą:
„Žmogaus gyvenimas - tai vienspalvė viso pasaulio vaizdinių, jausmų, įvykių, minčių reprodukcija. Žydra - jei žmogus sukurtas liudesiui, žalia - jei vilčiai, pilka - nuolankumui, juoda raudona - kančiai.“
O kokia mano spalva?!
Bandau mąstyti.
Ne.
Šiandien ne tokia diena.
Nebemąstau.
15 val. 01 min.
Skaitau toliau.
Patinka.
15 val. 30 min.
Skambutis.
Draugas. Kviečia į „Barbakaną“- gerti.
Sakau ne, nors mintis gal nebloga, visgi šventė. Bet ne! Po ilgo ir turiningo pokalbio padedu ragelį. Ausis raudona kaip kraujinis steikas.
16 val. 05 min.
Einu miegoti.
Sapnuosiu rojų. Fuij.. Egiptą... Ne - Dangų!!
Aš sklandau, sklandau. Kaip miela.
Lekiu paukščiu. Į mėnulį.
Nutūpiu.
Kaip čia jauku. Tik oro trūksta.
Jaučiu kaip plyšta mano plaučiai. Kraujo skonis.
Temsta... temsta...
19 val. 02 min.
Pabundu.
Skrandis pjausto rūgštingumo peiliais visus galus.
Neinu valgyt.
19 val. 11 min.
Verkiu.
Apsikabinu suplyšusią pagalvę, pirktą antikvariatinėje krautuvėje. Atseit pagalvė seniau priklause Antano Smetonos namų šeimininkei.
19 val. 29 min.
Vis dar verkiu.
Ašaros nebėga.
Pritrūkau jų.
Ką aš galiu padaryti.
Pamiršo.
Man skauda.
Nelaukiama močiutė neatvažiavo.
Draugai pamiršo. Jie kaip visada „sumaišė datas“.
Tėvai... velniop... tarkim irgi pamiršo.
20 val. 53 min.
Skrandis draskosi iš vidaus.
Specialiai nevalgau.
Ašarų deficitas pradeda nervinti.
Einu miegoti.
Prieš miegą:
- Linksmo gimtadienio, T-A-U!!
21 val. 10 min.
Labanaktis.