Ties tais žodžiais

Ties tais žodžiais dangus tetylėjo ir niaukėsi,
Kol pranyko šešėliai, o balos - mėnulyje,
Ir paspyrusi akmenį - obuolį dar neprinokusį -
Nebijojau žygiuoti pirmyn - keliai nuvilia.       

Žemė dunda, o vėjas smūgiuoja - lyg būgnai -
Aš į žemę, o jis į mane, mes sugrojam,
Pasigirsta plojimai ir krenta į žemę lyg rudenį -
Argi ąžuolo lapas pašautas keliauja į rojų?

Sutikau kelyje sniego vyrą ir moterį,
Su lankais ir strėlėm, ir mamutu, nubėgusiu giriomis,
Jie medžiojo, lyg šviesą - drugeliai, paklaikę rytojumi,
Greit pradingo už medžių palikę jais aidinčias tyrumas.

Dangus niaukėsi nieko netardamas, klausiau be žodžių
Nebe jo, o savęs, ir žmonių, atkeliavusių klysti,
Ką jie tikisi rast, kuo tikėjo, kai saulę pavogusią
Nusivijo gyvatę į viltį ir melą. Kvailystė?