pavyksta tau vėjau įvaizdžius taip suderint, kad efektas būtų stipriausias. daro įspūdį. tik va norėjos, kad kažkaip kitaip skaitytųsi. įtraukia, bet gal kiek per daug įtampos
uoj paskaičiau komentarus. kaj smagu paliko. varde varde, skaitai knygą, matai pygą :P dar čia ir ališanką kažkam priminė ;]] niu jo, ališanka gi mėgsta pavadintis kūrinukus savo "iš...", bet šiaip, kiek pamenu, pas jį viskas vien pirmu asmeniu, be to be skyrybos etc. o šiaip aš vis laukiu vėjau parašant ką pirmu asmeniu ;] tik "ble-blo-gę" pamenu [ne veltui mėgstamiausias], o daugiau kaip ir nėr. kaip čia taip ;] juk tai nebūtinai egoizmo požymis. šiaip, autorius, kaip vertėjas, viską puikiai ir gražiai suraito. be priekaištų. bet būtent - suraito. turbūt ne iškart parašytas. dėlionė, puzzle. bet svarbu požiūrį savo pateikt ar ką. aj... paflūdijau :)
na, išties matyti, jog autorius prieš rašydamas tvirtai susiveržė ar užsiveržė kažką ten :), ir eilis išėjo užveržtas, tvirtai užveržtas, niekas neištrūko, nei rimas, nei ritmas ir gerai. Tiesa, atokvėpio akimirkos paparastai tekstą palengvina, ale nei skurdina, nei gylio atima. Krenta į akis išsyk "kauliniai griaučių klavyrai"- kaip ašis, kiek persunkta ( as mes neimsim sakyti metalinio vario varpas, as tiek kaulai, tiek griaučiai suponuoja mums jeigu ne absoliučiai, tai veik absoliučiai tą patį vaizdinį, kam tuomet kartotis? ); gerai, kad "kalasi" o ne lukštenasi, ir šiaip legendos dalykas geras, ir tvirtai parašyta. Paskutinės strofos įvaizdžiai- jėginis motyvas paveikslui būtų viduramžių spalvų potėpiu jeigu rėžt ir tilteliu į šiandieną. Penkis duosiu :)