ant saulėlydžio aukuro tviska
nekaltų kaltas kraujas o mes
duobkasiai jau palaidoję viską
jo karštyje plausim rankas
ir bandysim pabėgt bent per žingsnį
toliau nuo dėmių delnuose
nors žinom kad nebenutrinsi
nebenuplausi nebe
Snobiška... jei rašei sau, tuomet puiku, jei tikiesi kažkuo iš skaitytojų- tai laabai trūksta naujaviškumo, idomumo, kitaip sakant, kažko, kas patrauktų mūsų(skaitytojų) dėmesį...
Del ritmo (nors eiledaros kontekste deretu kalbeti apie metra, kaip poezijos ritmikos principa): visas eilerastis parasytas triskiemeniu metru, bent jau as nematau, kad butu kur nors is jo issimusta. Galu gale ne klasicizmo epocha: grieztas formos apibreztumas nera vertes kriterijus.
Dekui uz nuomones.
pabaiga sulopyta [rodosi]. skaitytis skaitosi, nebūtina kiekvieną eilių mėsinėt po kirtį, ypač jei nesklandumai menki. įdomu bus paskaityti, kaip po pusmečio rašysi. visgi matyt maksas teisus dėl to talento.
O man atrodo, kad net ir šlubuojanti ritmika nėra koks nors eilėraščio neigiamumo ženklas, tiesiog to eilėraščio ritmika yra tokia – „šlubuojanti“, toks tas eilėraštis... labai abejoju, ar vien ritmikos yra motyvuota 3 eilutė... ji visiškai prasminga viso kūrinio kontekste... :)
tekstas neblogas (gal kiek jaunatviškai - ekstremalus). Va ritmika šlubčioja, pradedant 4 eil. o juk tokio kūrinio įtaigai, ji gana svarbi. Vietomis originalūs rimai, nors štai 3 eil. daugiau motyvuota sąskambio, ne minties. Išvada: talentas yra, kantrybės pritrūko:] 4