Pelyno karčiai žolei,
Žvangučiui ir dilgynei
Ir tam, kuris raudojo
nuvirtusios svirties,
Ir tam, kurs netikėjo,
kad takas irgi miršta,
Ir tam, kuris parklupo
prie pamato akmens,
Ir tam kurio sapnelis,
Kaip kmynų arbata
Ir ąžuolo lavonui,
Dievadirbio drožtam:
Ant kalno, ant kalnelio
Takažolė-rūgtis,
Per Vėlines žvakelė
lyg angelo akis