de::generacija (part II)

Nelaimėlių sielos
Klajoja visatoj
Ieškodami to,
Ko neranda kiti
Mes būname baisūs,
Bet ne laimingi,
Būnam kūrėjai
Skęstančio laivo
Ir aiškinam tai,
Ko negirdi kiti.
Mes einam toliau
Mes žengiam į nebūtį.
Nereikia moralės
Reikia tik panorėt
Taip, vieni instinktai –
Štai kas į laimę
Visus mus atves.
Prieš tiesą nepulsi –
Čia taip jau yra,
Hormonų pulkai,
Kai eini tu gatve
Tau sukelia audrą
Teisingai, ar ne?
Nelaimėlių sielos
Klajoja visatoj
Ieškodami to,
Ko neranda kiti/
Ieškoti – gerai,
Bet, tam kad ieškotum
Turi dar žinot
Ką verta ieškot
Ir tam, kad girdėtum
Turėki ausis.
O kol kas…
Suponuoja kažką
Suerzintas nervas
Disbalansuotas
Pseudojausmelių.
Ir
Belieka stebėtis
Suardyta darna
Tarp to, ką vadinam
Žinojimu mes
Ir to, ką apšaukėm
Tikėjimu, nes
Pirmojo tapo
Žymiai daugiau…
ir tik paslaptis paskutinio imamo
artėja link savojo skleidimosi taško,
tik skrodžiantys žodžiai iš švento Korano
lašais ten išsipila šiltojo vaško.