Svetimi 2d.

Pabudau nuo įkyraus skambučio į duris. Jis dūzgė garsiai ir negailestingai. Lėtai atsikėliau nuo sofos, ir nelabai suvokadamas kur esu, patraukiau prie durų. Atidaręs jas (kažko labai ilgai krapščiausi prie durų užrakto) išvydau prie durų numestą paketą. Aplink nieko daugiau nebuvo, tik tamsus koridorius. Pakėliau paketą nuo grindų ir apsisukęs užtrenkiau duris. Staiga suvokiau, kad aš esu ne savo bute. Lyg per miglą prisiminiau vakar dieną.             
  - Taip... – nutęsiau. – Ne kas. Bet pirmiau pažiūrėkime kas pakete.
Aš atsargiai atsisėdau ant kėdės ir atplėšiau paketą. Jame buvo knyga. Perskaičiau pavadinimą: “Vadovas svetimiems”. Atsargiai atverčiau pirmą puslapį: jame stambiomis raidemis buvo išspausdinta: ”Jei jūs patekote į jums nežinomą vietą, elkitės taip, kaip nurodo šis žinynas.” Aš su trenksmu užverčiau knygą.
  - Kas per nesąmonė! – sušukau. O po to prisiminiau duris. Galėjau duoti ranką nukirsti, jog vakar jų niekur nebuvo. Sviedžiau knygą ant grindų ir pašokęs nuo kėdės puoliau prie laukųjų durų. Atidaręs jas, tamsiais laiptais pasileidau žemyn. Pro mane šmėkščiojo kitų butų durys, bet aš nekreipiau dėmesio. Staigiai atplėšiau laiptinės duris ir... atsitrenkiau į mūrinę sieną. Suglumęs uždariau duris, o po to vėl atidariau. Siena stovėjo kur stovėjusi. Aš atsargiai paliečiau jos paviršių. Taip jis tikrai buvo kietas, kaip ir teigė mano sopanti galva. Ir lygus. Niekur neradau jokios atšapėlės ar įtrūkimo. Lėtai susmukau prie sienos ir susiėmiau rankomis galvą. Pamažu jaučiau kaip į mano galvą lindo tokios mintys kaip: kur aš, kaip čia patekau, kodėl... Jaučiau kaip pradedu grimzti į paniką. O dar tos pagirios. Norėdamas atsikratyti tokių niūrių minčių nutariau užsirūkyti. Lėtai iš kišenės išsitraukiau cigaretę, prisidegiau ir su malonumu įtraukiau gilų dūmą. Ir staiga pastebėjau  nuorūką. Vienu šuoliu prišokau prie jos ir pakėlęs ėmiau tyrinėti. Nuorūka kaip nuorūka, tik man nematytos rūšies.
  - Ką gi, jei čia ne mano nuorūka, tai reiškia, kad ją numetė kažkas kitas. – lėtai vyniojau mintį,  tarsi bijodamas ją pamesti. -  O jei ją numetė kažkas kitas, tai reiškia, kad aš nesu vienas šitoje skylėje.
Lėtai nusišypsojęs nuėjau prie artimiausių buto durų ir nuspaudžiau skambutį. Pasigirdo kažkur girdėta melodija. Aš truputėlį palaukiau ir vėl spustelėjau skambutį. Vėl pasigirdo įmantri melodija, tačiau anapus durų niekas nerodė jokių gyvybės ženklų. Lėtai apsisukau ir nuėjau prie kitų durų. Po to dar prie kitų, kol apėjau visas laiptinėje buvusias duris. Nulis. Visiškas nulis. Vienintelės durys, pro kurias galima buvo praeiti buvo mano buto durys. Nesugalvodamas nieko geriau, sugrįžau į jį, ir sunkiai užtrenkiau duris. Kai pasiėmęs alaus nuėjau į kambarį, mano akys užkliuvo už to nelemto vadovo svetimiems.
  - Na ką. Pažiūrėkim kas čia parašyta. – lėtai pratariau, ir gurkštelėjęs alaus atverčiau knygą.
Lėtai perskaičiau pirmą knygos puslapį. Jame buvo aiškinama: jog patekus į tokią situaciją, nereikia panikuoti, bei panašias nesąmones. Liūdnai pažvelgęs į knygos storį, nutariau, kad aš čia per amžius tą knygą skaitysiu. Tad atsidariau dar vieną alaus (kažkodėl bute neradau nieko valgomo) ir atverčiau kitą puslapį. Ir, o džiaugsme! Jis buvo tuščias. Greitai perverčiau visą knygą. Taip. Ji buvo tuščia, neskaitant pirmo puslapio. Tačiau greitai džiaugsmą nuplovė suvokimas, jog paaiškinimo, kurį aš tikėjausi rasti knygoje, taipogi nėra. Gailiai sustaugiau mušamo vilko balsu. Tačiau man išsilieti nebuvo lemta... Staigus blyksnis apakino mane bekeliantį skardinę prie lūpų, ir aš nieko nematydamas pajutau, kaip kažkas užlaužia mano rankas už nugaros. Pabandžiau ištrūkti, tačiau trumpas smūgis nugramzdino mane į nežinią...