56. Pasaka (Voratinkliai)

56. Voratinkliai

Kitą rytą lovliai vėl tarėsi, kaip sveikiems ir gyviems patekti į urvą ir nusikasti iki pat raganos buveinės durų. Tai padaryti, atrodė jiems šįryt, bus nelengva, nors vakar ir pasisekė kai ką nuveikti.
— Aš pasivertęs driežiuku rėblinsiu siena tolyn į urvą ir mėtysiu ant žemės akmenukus. Kai jie nukris ant žemės ir nebeprasmegs, ten jau galėsime atsistoti ir šokinėti savo kojom. O per tą užburtą ir viską ryjančią žemę jus perneš arba Mantas ant šluotos, arba, jei tas ruožas nebus labai platus, jį paskui galėsite peršokti patys, — siūlėsi Mėlynis.
— Gal ir teisingai sakai. Bet ar to urvo sienos nėra tokios pat rajos kaip grindys? Tu eik atsargiai ir pirmiausia, kaip koks neregys, prieš žengdamas žingsnį pabaksnok sieną lazdele... — susirūpinęs perspėjo Mantas.
— Taip ir darysiu, — pažadėjo Mėlynis.
Kai jie vėl priėjo prie urvo angos, jis užšokęs ant sienos akmenų ir pasivertęs nedideliu vikriu drieželiu pamažu nurėpliojo į urvo gilumą.
Paėjęs apie dvidešimt žingsnių, Mėlynis pamatė, kad žemė numestų akmenukų neberyja. Tada pabandė prisiliesti prie jos lazdele, paskui viena koja. Čia žemė buvo kieta, tokia, kaip ir visur kitur, ir jis, atsistojęs ant jos, vėl pasivertė lovliuku. Rankomis parodė saviškiams, kur jau galima stotis.. Kadangi lovliai vienu šuoliu lengvai nušokdavo po penkiasdešimt ir daugiau žingsnių, tai peršokti dvidešimt jiems buvo vieni niekai. Manto šluotos neprireikė ir jis sugrįžo į savo slėptuvę stebėti, kas prie urvo darysis šiandien. Lovliai atsargiai, žingsnis po žingsnelio, nušuoliavo į urvo gilumą. Jie nežinojo, kokios žabangos jų laukė ir todėl, kiek paėję, urvan leisdavo bėgti pelei, skristi šikšnosparniui, kuris dažnai įsikibęs į sieną ilsėdavosi ir patikrindavo ar ji nėra užburta. Kai jie sveiki sugrįždavo, lovliai judėdavo tolyn.
Taip jie pamažu priėjo jau iš gana toli matomus pilkus voratinklius, kuriuose pražioję nuodingus nasrus savo aukų laukė, didumo sulig žmogaus galva, vorai.
Netoli benuskrido jų paleistasis šikšnosparnis. Netrukus ant žemės jie pamatė pabirusius baltus jo kaulelius. Žalis, norėdamas įsitikinti, ar tai tiesa, šoktelėjo prie jų, ir nė juste nepajuto, kaip pakibo ir įsivėlė į stipraus ir kibaus voratinklio siūlus. Kad ir kiek spardėsi, viskas veltui. Tik dar labiau įsipainiojo vienintelė koja ir tarsi klijais aplipo visas liemuo.
— Tu nejudėk ir nesiskeryčiok! — šaukė Mėlynis, — juk matai, kad vis labiau įsipainioji ir greit visai nebepajudėsi...
— Dabar nelįskit prie manęs! — savo ruožtu šaukė Žalis. — Jei lįsite, pakliūsime visi — ir tada jau būsime žuvę... Atidžiai žiūrėkit, kas bus toliau ir būkit pasiruošę, jei nebegalėsiu aš pats, man kaip nors padėti.
Mėlynis ir Juodis pasislėpė po akmens nuolauža, pasiėmė į ranką dagiąsias kibirkštis ir žiūrėjo, kas bus toliau. Kai tik Žaliukas pakliuvo į tinklą iš tamsaus kampo pasirodė ir po truputį, tarsi apgalvodamas kiekvieną žingsnį, artinosi didelis voras. Jis pamažu, galąsdamas aštrius dantis, apčiupinėdamas priekinėmis kojomis įtrūkusį tinklą ir leisdamas iš užpakalio naują, kabaravosi artyn prie lovlio. Voro akys buvo didelės, juodos ir liepsnojo piktumu. Žalis, tarsi būtų visai nebegyvas, apmirė, nebejudėjo. Kai tik prisiartinęs voras pražiojo burną ir buvo bekandąs į vienintelę lovlio koją, jis, nieko nebelaukdamas, nors ir suraišiotas, taip spyrė vorui į pražiotų nasrų dantis, kad visi jie, tarsi būtų stikliniai, pabiro ant žemės. Voras išsigandęs, nesupratęs, kad prieš jį stovi protingas žmogeliukas, kiek atšoko, bet netoli. Vėl pamažu pradėjo artintis, bet dabar ne priekiu, o atbulas, ant užpakalinių kojų laikydamas storą voratinklį, kuriuo norėjo pirmiausiai lovlį apvynioti gličiais ir stipriais siūlais, o sudoroti jį po to, kai nebegalės pajudėti. Lovlis žiūrėjo į ilgas bjaurias, mažais ir kibiais plaukeliais apaugusias voro kojas, jo didžiulį į kuprą susimetusį pilvą ir nebematydamas kitos išeities, kai voras visai priartėjo, mestelėjo ant jo dagiąją kibirkštį... Pokštelėjo raudona liepsnelė, parūko juodas dūmelis ir voro tarsi visai nebūta. Tada prišoko draugai ir greitai jį ištempė iš kibiojo voratinklio.
— Atrodo, kad pirmas šios dienos nuotykis man pasibaigė laimingai, — valydamasis nuo savęs kibius voratinklio siūlus prašneko žadą atgavęs Žalis. — Kad dar kiek, galėjau be jokių pėdsakų ir aš sutirpti voro burnoje, kaip sutirpo mūsų šikšnosparnis...
— Na jau... — paprieštaravo Juodis, — bent nešnekėtum. O kam čia esame mes visi trys? Tu, Žali, visai nevertini savo draugų... Jei žūsime, tai visi kartu, jei laimėsime — taip pat visi... Tiktai taip, nes aš kitaip mūsų draugystės neįsivaizduoju.
— Gal iš susijaudinimo kiek ir pasikarščiavau, — nusileido Žalis. — O dabar pasakykite, ką su tais vorais darysime toliau... Man regisi, kad ten, gilyn į urvą, jų bus dar daugiau ir visi bus alkani ir nuožmūs...
— Geriausia būtų į visus tuos vorus ir raganas nusispjauti ir grįžti... Bet mūsų tam urve laukia nesulaukia nelaimingos karalystės valdovas... — tarsi per prievartą pro dantis iškošė Juodis...
— Aišku, kur kas maloniau gulėti Manto žaliojoje dėžutėje ir kiaurą dieną ilsėtis, bet dabar ne tas mums turi rūpėti... Reikia kaip nors išdraskyti tuos bjaurius voratinklius, sunaikinti vorus ir judėti tolyn...
— Kam juos draskyti ir kelti dulkes? Ar neturime savo rankose kibirkščių? Sudeginkim iš karto tuos bjaurybes ir baigtas kriukis, — pareiškė Mėlynukas.
— Kažin ar degs? — suabejojo Juodis.
— Nepaistyk niekų... Kibirkštis net vandenį sudegina, o čia kažkokie voro siūlai. Vieni niekai, — užbaigė ginčą Mėlynukas.
Pabandė — be jokio spragtelėjimo, tarsi kokia iš tinklo nupinta žvaigždė, sudegė pirmas voratinklis
— Che, — susiprotėjo Žalis, — sudeginam voratinklius, ir vorų, kaip nebūta. Jie be voratinklio, kaip žuvis be vandens...
Ir tikrai, kai supleškėjo voratinkliai, vorai kas sienomis, kas urvo skliautu, tarsi kokie bespygliai ežiai, išsigandę pasileido urvo gilumon.
— Tik nebereikia leisti jiems sustoti, kad vėl savo šniūrais neužpintų mums kelio, — pasakė Žalis, ir jie paskui bėgančius vorus sparčiai nudrožė pirmyn.
Su vorais jie pravargo visą dieną. Atėjo vakaras, temo ir lovliai, susėdę ant Juodžiaus šluotos, nutarė grįžti į savo duobelę, kur jų laukė Mantas.