Mini mano gyvenimo istorija , arba viskas parašyta ant tualetinio popieriaus...

Nė velnio!!!
Baigės tie laikai,
kai angelus
vaikiau kišenėj ir
jaučiausi Dievas -
maldininkus traukiau
dainom,
o pamaldas vedžiau bedieviams....

Per pragarą
ir donoru idėjų patapau -
vis viena, neprotingų,
tačiau viliuos, kad
viskas keisis
po antro tvano,
trečio pasaulinio dar nesulaukus...

Be dvasiškumo
Mečiaus į ugnį -
kam ta ironija,
kai galima agonija?

Prieš mirtį
mano tėvas -
kalvio padėjėjas,
tačiau ne pameistrys -
pareiškė, kad aš -
ne moteris, o
velnio vaikas-
užtat lig šiolei kūnas
žirnius nuo paukščių gina...