Buvau maža mergaitė. Gal penkerių, o gal penkiolikos. Juk penkiolikos vis dar buvau maža mergaitė. Mėgau piešti. Pasiimdavau lapą popieriaus, pieštuką ir imdavau piešti. Tiesiog kas į galvą šaudavo. Dažniausiai tai būdavo juodas piešinys. Labai priterliodavau, primuzodavau ir pritrindavau trintuku. Paveikslėlis tapdavo toks purvinas. Toks, net pačiai nepatikdavo.
Ir štai piešiant tokį juodą paveikslėlį, įėjo patėvis, kurį dar ir tėvu pavadindavau, (jau tada jis buvo senas prasirūkęs diedas) ir pareiškė: „Egle, čia Deimantė, tavo nauja mama…”
Atsimenu, ji įžengė į mano mažą plotelį ir kukliai nusyšypsojo. Net ir būdama maža supratau, kad tai bus naujas žmogus, kurį turėsiu vadinti mama. Deima – įstrigo mano kvailoje galvelėje. Ji taip kvailai nusišypsodavo. Visai kaip patėvis, kai nerasdavo ką man pasakyti.
„Na ir nesakyk nieko” – tada sužinojau ką reikia sakyti tokiais atvejais. Tik vis dar nežinau, kaip pasielgti toliau. Pasineriu į savo juodą darbą, juodas mintis ir… Cigaretę. Prakeiktas įprotis. Dabar jau negaliu jo atsikratyti. Niekada negalėsiu, kol tik piešiu.
Paveikslai tapo šviesesni tik dėl to, kad pramokau piešti.
Prisimenu, bandžiau nupiešti motinos paveikslą, tikros motinos. Bet galėjau tik spėlioti, kaip ji atrodė, nes tėvas, dar kai buvo gyvas, suslėpė visas jos nuotraukas. Kur dingo jis pats - neatsimenu. Kartu su nuotraukom, tikriausiai.
Kelis metus pagyvenau internate. To beveik neprisimenu. Atsimenu tik piešiau, piešiau, piešiau…
Truputį paaugau, o vis dar piešiu piešiu, net nežinau ką.
Matau kapines. Akyse… Per tirštą miglą, nešvarią, tarsi mano pirmieji piešiniai. Matau veidus. Neskiriu kas tai. Brolis, sesuo? Kartais susapnuoju juos. Net nežinau kas jie ir ar turiu brolių, bet sapnuoju. Nes tik ten randu gyvenimą. Bent jau tokį, kokį norėčiau atsiminti, o nepaskandinti nešvariame lape. Ir dar ta muzika. Sapne, kambaryje, galvoje, gyvenime.
Mintis lekia kaip vėjas. Toks ramus ir šaltas vėjas…
Darosi šalta. Noriu apsirengti. Tada galėčiau išeiti. Jei būtų šilčiau. Eičiau į kapines. Tarsi ieškočiau antkapio žmogaus, kurio nepalaidojau. Rasčiau, atsiklaupčiau. Pasakyčiau tą vienintelį žodį, kurį internate mano kambariokė sakytavo kiekviename sapne. Tik nepamenu kokį. Gal „mama”, gal „myliu”.
Galų gale, tai juk nebesvarbu. Dabar ji sėdi kolonijoje. O gal gyvena su turtingais globėjais. Ne turtuose laime, tai netikra. Nelaisvėje nelaimė – štai kas tikra. Džiaugiuosi nors laisve. Galiu eiti kur noriu, kada noriu… Tik nenoriu – šalta. Šalta visur kur einu. Ir dar ta muzika. Jos negalėtų pakartoti joks kompozitorius. Sklinda ji iš patėvio. Latro, prasigėrusio niekšo, tėvo brolio. Tėvo, kurį mylėjau.
Norisi staugti tas natas, kurias širdis diktuoja, tik nesuprantu kaip jas skaityti. Norisi eiti kur kažką pamečiau, tik šalta.
Jaučiuosi kaip maža, penkerių metų mergaitė. Visai kaip tada, kai internato kambariokė šaukė vardą, kurio man niekas taip ir nepasakė. Todėl miegodama šauksiu „MAMA”. Kaip ir visos mažos megraitės, kai joms būna šalta. Labanakt.
2003-04-22
p.s. myliu gyvenimą, kad ir koks jis būtų, nes be jo nieko neturiu.