Suprasti verkiančią akimirką

Ėjo basas per pievas laukimas...
Nurimo aidas, užkimo brizas...
... Nukrito žemėn dvi žavios smiltys - žvaigždės...
Prisikėlė badas, balta marška prisidengęs, kvepiantis eglių spygliais,
Besišypsantis išpuvusiais dantim - moliu...
... Vėl dangus užsimerkė nenorėdamas matyti savo neištikimos žmonos - žemės...
Klausiausi ką šnabždasi purslai šaltinio... Jie tyliai juokėsi iš beprasmiško plaukimo...
... Ar kas gali suprast verkentčią akimirką, kuri visą tai mato?