Mass media

Kankinančiai lėtai gaidukas priliečia kulką.
Duslus šūvio garsas užgula ausis, kulka palieka vamzdį, o adrenalinu užlietos smegenys savo ciklais skaičiuoja laiką, likusį iki egzistencijos pabaigos.

“Sveikas sugrįžęs” - išgirstu. Atsisuku tik tam, kad pamatyčiau į mane nukreiptą pistoletą, ranką su juoda odine pirštinę, juodą lietpaltį, tamsius akinius ir poilgius plaukus. ”Žaidimas baigtas” - taria jis.

Ugnis iš vamzdžio sklaidosi, kulka toliau LĖTAI švilpia oru. Vyzdžiai išsiplėtę, o smegenyse beprotišku greičiu neuronų tinklais laksto elektronai, ieškodami išeities, kurios nėra.

Pareinu namo, švarką metu į kampą, sunkų pistoleto dėklą pakabinu drabužinėje, atsilaisvinu kaklaraištį ir puolu prie šaldytuvo. Cheminis birzgalas nugurguliuoja į skrandį, ir aš prisimenu, kaip tėvas man sakydavo - “Gerk, gerk šitą brudą. Paskui, padėjus tavo inkstų griežinėlį po mikroskopu, nereikės jo dažyti - jis ir taip bus nudažytas”. Tada kola būdavo su kofeinu. Bet jau be kokso.

Jaučiu, kaip karštas kulkos metalas priliečia mano kaktą. Jis degina mano odą, bet man neskauda. Kulka, beje išcentruota.

Sėdžiu darbe, savo “kubike”, maigau kompiuterio klavišus, o pats vis dar gyvenu vakarykščia diena. Kaip dabar matau nustebusį žudiko-mėgėjo veidą, kai netikėtai išsitraukiu ginklą ir iššaunu. Matau, kaip sutrūkčioja įspūdingi jo raumenys. Rembo. Cha. Prieš savaitę nuskyniau dar vieną erelį, kuris bandė mane pribaigti darbovietėje. Valytoja mane tikrai smarkiai keikė, nes jai teko dirbti viršvalandžius. O man tai kas - aš dabar topuose.

Kurtinantis lūžtančios kaukolės garsas persmelkia nuo galvos iki kojų. Mano galvoje - arkties vandenynas. Kulka pradėjo lobotomiją.

“Pasirašykite štai šičia, ir vat šičia”.
Pasirašau. Man išduoda solidžiai atrodančią “berettą”. Primena taisykles. Mėnesį ištrauki - laisvas. Susišluoji savo aukso puodo dalį. Su savimi visur tampaisi mini kamerą, įtaisytą akiniuose. Dabar tavo privatumas - CQBBS media korporacijos nuosavybė. Yra dar keturi tokie kaip tu, ginkluoti “berettomis”. Turėtų būti nesunku, nes aš vienintelis iš jų - atsargos kariškis. Vienintelis su geriausiais reakcijos, taiklumo ir dar velniažin ko rodikliais. Mechanikas, rašytojas, kultūristas ir kažkoks nususęs hakeris. Kaip du pirštus apmyžt.

Kulka baigia šokti mirties šokį mano smegenų dėžutėje. Tamsa užlieja visą mano kūną. Šimtai tūkstančių stereovizijos žiūrovų stebi krentantį mano lavoną.
Ir reklamą - “SECURECORP durys - neįsileisk hakerių į SAVO namus”...