Piešiniai ant čerpių

Paišau ant čerpių angliniu pieštuku, o po to ištapau viską sodriomis spalvomis… 
        Stogas įšilęs nuo saulės, o sesuo Valantina guli ant nugaros, įsitaisiusi šalimais, užsimetusi koją ant kojos, ir rūko.
      Aš, kaip tikra profesionalė, apsikrovusi įvairiaspalviais indeliais, ištepliotom rankom ir veidu, stengiuosi ant kiekvienos čerpės ištapyti po mažyti šedevriuką. Vardan tavęs mano saule, vardan tavosios didybės ir ką čia... vardan savęs, po mažą saulutę... vardan sėkmės.
      Brolis apačioje virina varį... Šalia stovi pulkininko paminklo maketas... Elementarus vyras... Pamanau, kad jam trūksta to didingumo, būdingo tik daug pasiekusiems ir įamžinamiems po mirties, bet nieko nesakau.
      Sesuo, dabar jau gulėdama ant pilvo, makaluoja kojomis ir toliau rūko. Žiūri į tolį... Dangus giedras, ryškiai mėlynas. Nuo stogo matosi aerouostas... Aš irgi užsižiūriu į mėlynu dangumi slystantį debesį, po to į pakilimo taką, kuriame stovintis lėktuvas atrodo tarsi žaislinis... Pamanau, kad viskas primena sapną... Todėl, kai ateisi, net nebandyk šaukti manęs vardu, nes pabusiu...
      Ką tik, užkliudytas koja, išsiliejo metalinis indelis su geltonais dažais. Vadinasi tikrai nemiegu. Sportbatis prarado savo įprastą spalvą ir tapo citrininiu. Ai, bala nematė, taip net linksmiau… Dabar galiu visai nebesijaudinti dėl savo išvaizdos, nes esu spalvota nuo galvos iki kojų.
      Vėl įninku tapyti... Po žiemos įdrėkęs stogas garuoja nuo spiginančios saulės... Oras aplinkui mirga… Perskrodžiu jį ranka, nes stengiuosi pagauti nuo kaklo nuslydusį šalikėlį... Nepavyksta... Jis raudona gyvatėle nuvingiuoja tolyn, nešamas trumpo žaismingo vėjo gūsio.
      Valantina vien tik akimis pasišaipo iš juokingai tolyn plazdančio raudono brūkšnio ir tingiai, patyrusiu rankos judesiu, spragteli nuorūką, kuri zigzagu skrenda į tolį, o paskui krenta žemyn. Sužavėta savo gesto grožio, pati sau nusišypso, ir vėl išsidrebia šalia, atsukusi veidą į saulę… Užsimerkia... Tinginio diena.... Ji, matai, tik vakar grįžo…

      Prisėdu ant stogo krašto ir nuleidžiu kojas žemyn. Vėjas su saule glosto veidą. Pamanau, kad nenoriu ramaus gyvenimo, absoliutaus saugumo. Nenoriu viską žinoti apie rytojų.
      Neturiu jokio plano rytojaus dienai, kitam mėnesiui,... kitiems metams, dar kitiems metams… Pagalvoju, jog tai nėra gerai. Reiktų suplanuoti sau nors po vieną keistenybę į dieną... Po vieną saulėtą čerpę.
      Pasidaro gera dėl šitokio sumanymo. Po vieną čerpę į dieną...
      Girdėti kaip brolis apačioje virina varį... Kiekvienam savo. Paglostau sesers veidą ir taipogi išsitiesiu greta... Aplink mus stovi išdėlioti indeliai su dažais... Ant ištiestų mano kojų styro sportbačiai, - vienas baltas, kitas citrinos spalvos. Aplinkui, kiek akys užmato, daugybė ištapytų saulių ir vis dar regimas raudonas šalikėlio brūkšnys horizonte…
      Dievuli,... kokia nuostabi šiandien diena... Geriau jau nešauk manęs vardu, kai ateisi… Aš tikrai nenoriu pabusti…