Braukia tuo pačiu greičiu sraigė pilvą per spyglius. Kad nors kas sustotų ir atkreiptų į ją dėmesį, gal ir ji sustotų, iš kiauto šypseną ištrauktų. O šiandien tegali pasidžiaugti vien savo šlapiu pėdsaku, kuris nepertrūkdamas driekiasi savaime. Vėluojantis palaikymas, prisitaikėliškas. Visa kita reikia užsidirbti, kad turėtum visa kita. Nuolatiniu baksnojimu ir kraipymusi tiksliai nustatytu greičiu.
Ech, jei laime palytų, pasitiestų bėgį iš priekio ir lengvai nušliuožtų su visu savo nekilnojamu turtu. Visai kitu greičiu. Savo namuose jaustųsi lyg puikiame viešbutyje. O dabar dar kažkas aiškina, kad stovinti skersai kelio. Ir neskiria savo plono it siūlas takelio nuo jos didžiosios krypties.
Voriukas kur belekia, vis i tą sraigę atsimuša, nors pasiusk. Bet jis taikus padarėlis, bėginėja be saiko, o į sraigę dėmesio taip ir neatkreipia. Jei duotas atkaklumas blaškytis zigzagais, nėra ko ratais aplink kalnus sukinėtis.
Šlept, klept – pasirodo žalias kotletas. Kiek toliau antras nepakartojamas, trečias vienintelis. Rupūžiokai, užburtų karalaičių kostiumais. Sustingsta nukritę tiesiai iš gražuolių sapnų ir išpūtę akis bando būti draugiški.
Nesidrovėkit, tam laumžirgiui šiandien gera diena. Jis maudo savo uodegą, upelio dugne badydamas skylutes. Sparnai dūzgina aukštyn – žemyn, del tokio malonumo galima ir saiką pamesti, ir kitus ipročius.