Mes esame

Prieš užmerktas jos akis vienas po kito slinko vaizdiniai: vienuose ji matė save dar mažytę, besiglaudžiančią prie mamos ir prašančią papūsti sopantį pirštą, kituose - jau truputį vyrėlesnę, pasipuošusią raudona suknele, įrištais į šviesius plaukus baltais kaspinais, pievoje skinančią gėles ir vaikančią drugelius, o dar kitame ji išvydo ribuliuojantį ežerą, virš jo švytintį blyškų mėnulio veidą...
Padvelkė šaltasis šiaurys ir Aušra pramerkė akis. Aplink buvo tamsu, nesimatė net mėnulio: jį dengė vienas paskui kitą skubantys tamsūs, vėlyvo rudens debesys, nešantys savy šaltą lietų.
Mergina stovėjo, atrėmusi nugarą į liekną, išlakią eglę ir klausėsi jos ošimo tartum pasakos. Ji mėgo tamsą, naktį, rudenį - tai atrodė taip paslaptinga ir taip viliojo...
Ausyse nelauktai ėmė skambėti kažkokios dainos melodija, greičiausiai tai buvo kokia nors liaudies daina, kurios žodžių ji negalėjo prisiminti, nors pernelyg ir nesistengė. Aušra mėgavosi ta akimirka, ta tamsa, melodija - viskuo.
Staiga kažkas tarsi per prievartą pasuko josios galvą į šoną. Iš tos pusės artėjo tamsus siluetas. "Kas tai? " - pagalvojo mergina, tačiau, kaip bebūtų keista, nė trupučio nenusigando, priešingai, ją apėmė nenusakomas smalsumas. Figūra vis artėjo ir darėsi panašesnė į žmogų. Aušros širdutėje ėmė kažkas virpėti, ji buvo beišsigąstanti ir bepradedanti bėgti, kai nepažįstamasis priėjo visai arti ir sustojo. Mergina jau galėjo įžiūrėti visų kūno dalių kontūrus. Paslaptingasis praeivis atsigręžė į ją, lėtai ištarė: "Mes esame lyg tie ugniagesiai, kurie lyjant lietui gesina degantį vandens bokštą... " ir dingo. Tiesiog dingo. Išnyko palikęs ryškų pėdsaką Aušros širdyje ir žodžius atmintyje...
Mes esame...