makalojusAš pirkdavau rožę, aš paprastas
ir vyno, nes mėgo, nes jaudina
ir ko tu žiūri į mane, traukiny?
ne tavęs atėjau pasitikti
ir lengva pamiršti,
kad reikia pamerkti,
nes vynas galvą susuko,
ir mano draugai, aš imsiu rašyt,
o jie užsirūko...
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
2004-04-20 09:28
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-11 20:07
o drg. Bathos - dėx už recenziją. anoji iš pedagoginio negebėdavo taip - tiesiog sakydavo "gražus" arba"ne". bet gal tai dėl tuomet dar ne kunixo autoriaus pretenzingo ir priešingai šiam autoriui ne 'paprastumo'... :)))
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-11 20:02
jei apie gyvenimą - reminiscencijos iš pedagoškės barako lankymo traukiniais 'jaunystės' laikais - ir rožė, ir Anykščių 'vermutas' 18 apsukų, ir visa kita - o Bože, kak strano, kak milo, kak eto bylo davno i nie pravda :)))
jei apie tekstą - 5. ir no comment. širdis nugali analizes. :))) Blogas komentaras Rodyti?
2004-04-20 23:22
Kadangi (nusišypsau) man teko laimė išgirsti šį kūrinį iš autoriaus lūpų, autoriaus virtuvėje, artimiausių draugų rate - elitinių poetų, intelektualių ateities prognozių sudarinėtojų ir gyvenimo džiaugsmų architektų būryje, - tai absoliučiai objektyviai komentuoti, deja, negaliu.
Pirminis įspūdis - kuo Lietuvos literatūrinėje padangėje ir išsiskiria šis unikalus, itin šiltas (vienu laipsniu šiltesnis už savo moterį) autorius - yra išlaikytas paprastumas. Ir tai toli gražu nėra ribinis paprastumas, tampantis primityvumu ar elementariu prastumu. Priešingai. Šis natūralus, organiškas, gyvas kalbėjimas pačiais paprasčiausiais, lengviausiai širdin ir protan prasiskverbiančiais žodžiais - tai menas, kuris neprieinamas kiekvienam poetui ir juo labiau kiekvienai poeto moteriai. "Ne tavęs atėjau pasitikti" lyg ir skamba kaip to žavingo, ne visiems įkandamo paprastumo, tikrumo aksioma: lotyniškasis "veni, vidi, vici", tik dėl paskutiniojo veiksmažodžio būtų galima pasiginčyti. Kūrinio nuotaika - šiltas liūdesys, persunktas antgamtišku flirtu su pačiu gyvenimu (arba klausytojo, o gal labiau klausytojos, gyvenimu). Jokių išvedžiojimų, barokiškų puošmenų bei rokoko plonybių - viskas pasakoma trumpai ir aiškiai. Dvi dailios kaligrafiškos strofos primena skriejančio naktinio angelo sparnus, kai jis kėsinasi tūpti į kažkieno balkoną. Eilėraštis prasideda būtuoju laiku, ir tai - tarsi įvadas į šiandieninę, esamąją situaciją. Tačiau čia nėra jokios gedulingos nostalgijos praeičiai ar skausmingų sentimentų tam, kas jau baigėsi - priešingai, autorius ir pasižymi savo pozityvumu, meniniu konceptualumu, poetinėmis architektūrinėmis konstrukcijomis: čia dėl nieko nesigailima, čia neverkiama, čia nepykstama, nepriekaištaujama, nekovojama - čia mylima, čia šypsomasi, čia apsikabinama, grojama, gyvenama. Auto-determinizacija, trumputis poetinis autoportretas - "aš paprastas" - iš tikrųjų itin jaudina grynumu, milžiniška emocine koncentracija ir jame telpančių asociacijų tankiu. Autorius drastiškai rizikuoja pažįstamais, beveik archetipiniais įvaizdžiais sukurti banalumo prietemą: rožė, vynas, traukinys, draugai, poezija bei rūkymas. Kolektyvinėje pasąmonėje šios monumentalios meninės priemonės randa reikiamą suvokimo fermentą, ir... vietoje trivialumo sukuria jaukumą, o vietoje atmetimo reakcijos - naują kūribinių vitaminų bei žmogiškumo aminorūgščių injekciją. Vienintelė ryškesnė alegorija eilėraštyje - personifikuotas traukinys, lyg ir nudžiugęs, pamatęs lyrinį herojų, tačiau pastarasis išėjo pasitikti kažko kito. Likimo ironijos kvapas - gyvenimiški žmonių prasilenkimai, buvimas toje pačioje gatvėje tuo pat metu, ir susitikimo nebuvimas, arba sėdėjimas viename kabake vienu metu prie gretimų staliukų, nusisukus nugaromis - o kas žino, kiek sykių..? Kūrinio eigoje (tiek tvėrimo, tiek skaitymo proceso viduryje) laikas transformuojasi - čia veiksmas ima vykti Dabar didžiąja raide, "ir lengva pamiršti" tai, kas buvo. Bendrai nuotaikai svaigumo prideda ir antrą kartą minimas vynas - anksčiau "aš pirkdavau (...) vyno", ir tai nuo seno turėjo prasmę, "nes mėgo, nes jaudina", ir vėliau, jau dabar, išimtas iš konteksto taurusis gėrimas vėl sugrąžinamas į taikų įvykių šurmulį: "nes vynas galvą susuko". Dvasinis apkvaitimas tarsi įgalina eilėraščio žmogų daryti su laiku, erdve ir įvykiais ką nori. Ir šis visagališkumo požymis - jau leitmotyvas autoriaus kūryboje, ypač išryškėjęs pastaruosiuose darbuose. Kūrinio vieta nėra konkreti - tai labai plati, beveik globali erdvė, tačiau ji nėra svetima - kaip tik sava, pažįstama, jauki, nuspėjama, globojanti, kurianti saugumo pojūtį. Vienas konkretesnių epizodų veiksmo vietos aspektu - traukinių stotis. Na, ji irgi tik nuspėjama - tačiau lyrinis "aš" kažkur išeina kažko pasitikti, ir tai, kad ten yra traukinių stotis, ganėtinai įtikima. Eilėraščio ritmas kalbiniame, lingvistiniame lygmenyje - labai kokybiškas, gaivališkas, pulsuojantis: vietomis tyčia sudvejinami skiemenys tik paryškina taisyklingą, tačiau visai nedeklaratyvų autoriaus muzikalumą (nebūtų šitoks geras gitaristas...). Spontaniškas perėjimas nuo būtojo prie esamojo laiko, atrodo, įtraukia skaitytoją į nuotykių verpetą: dabar ir jis yra veikėjas, dalyvis, jau ne vien kūrinio adresatas ar vertintojas. Tačiau pagrindinio eilėraščio veikėjo santykis su aplinkiniais - daiktais ir žmonėmis - yra švelniai atsainus, seksualiai abejingas: "ir lengva pamiršti,/ kad reikia pamerkti" - na, ir kas čia baisaus, jei pamirš - gyvenimas tęsiasi, tęsiasi draugystė, tęsiasi ir poezija. Ir šis eilėraštis tęsiasi. Ekspromtinis lyrinio herojaus prišokimas prie poezijos - "aš imsiu rašyt" - žavus akibrokštas proziškiems motyvams, galbūt pamirštai pamerkti rožei, galbūt be priežasties pradžiugusiam traukiniui, galbūt jaudinančiam vynui. Draugai - antraplaniai veikėjai, tačiau - spėjama - taip pat kviestinės žvaigždės - irgi išlaiko tą šmaikštų sąlyginį atsiribojimą nuo aplinkybių: svarbiausiasis meninis asmuo eilėraštyje ima kurti eilėraštį, "o jie užsirūko". Taip. Mes rūkėm klausydami, kaip šis pasakiškas, paranormaliai užkabliuojantis eilėraštistis buvo skaitomas paties autoriaus. To nupasakoti neįmanoma. Blogas komentaras Rodyti?
2004-04-20 19:30
su draugais paprastai, apie draugus paprastai - visai patiko. Veidrodžio efektas (čia tik man pasirodė?) irgi tinka - vienas prieš vieną. Draugiškai...
Blogas komentaras Rodyti?
2004-04-20 19:00
kitoks bet paprastas--> [draugai]
mane tai sustojimuose laukiantys žmonės trikdo - ypač kai rožę nešu. /// Blogas komentaras Rodyti?
2004-04-20 14:07
um... :) ar man čia kablelių trūksta, ar šiaip kažko kabinančio :)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-04-20 12:31
aha, raudonas vynas galvą susuuuukooooo, nuogos merginos šoka per gryyyyyčiąąąąą :D
Blogas komentaras Rodyti?
2004-04-20 12:13
paskaicius kometarus ir nezinant priesistores darosi sudetinga...
Blogas komentaras Rodyti?
2004-04-20 11:50
Sorbonos universiteto floristikos fakulteto studentės, kadais pupsėdavusios Ulan- Bator gatvelėmis, grįžta trumpam pas mamą pilnu glėbiu gerų manierų :)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-04-20 11:22
m. gal sakau ne į temą :]? gal sakau biški nusišnekėjai :]? gal sakau nesimaivyk :]? žinom gi visi, kad rašai gerai :> o tai šita kaka dedi ;]
Blogas komentaras Rodyti?
2004-04-20 10:09
stovit vienas prieš kitą - tu ir traukinys, markstotės nevienodais tarpais, nuo vyno susiaurėjusiom, azijatiškom akim, o neaprėpiamos mongolijos stepių platybės išraižytos gleležinkelio bėgių - bėgiais tai ten, tai šen pupsi draugiški garvežiai leisdami į dangų nikotino dūmų kamuolius, per langus moja santūrios smetoniškos panelės pilnais glėbiais ilgakočių bordo spalvos rožių, pakeliui iš Sorbonos -))
|
  |
©
2001-2024 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |