55. Pasaka (Sąmyšis)

55. Sąmyšis

Kai atėjo vakaras, susirinkusios pas valdovę raganos laukė — nesulaukė urvo apžiūrėti išskridusios bičiulės Duobės— urvo angos saugotojos.
— Ji niekur negalėjo pasidėti, varnas man tuoj pat būtų pranešęs. Palaukim dar — turi pasirodyti, — žvilgčiodama į duris vis dar tikėjosi Kaulo boba.
Jos šnekučiuodamos gurkšnojo juodą kavą ir laukė, bet nieko nesulaukė. Atėjo laikas, kai valdovė pati skrisdavo apžiūrėti savo valdų, ir ji jau ruošėsi skristi.
— Surasiu ir parsivesiu Duobę, pakeliui pasikalbėsiu su savo bičiuliu varnu... Jei viskas bus tvarkoje, dar apžiūrėsiu savo gyvulius. — tarė išskrisdama. Ir apsidžiaugė pagalvojusi: ”Būtinai pajodinėsiu dar ant savo gražiosios kumelaitės... “
Kaulo bobai, skrendant iš urvo, kilo nemažai abejonių, bet pati save ramino: “Per tiek metų jau paseno tas mano ištikimasis juodaplunksnis... Ar nebus kartais toj savo skylėj nelaiku užmigęs, nes tokios ilgos tylos dar nėra buvę... Juk per visą dieną ir vakarą prie urvo angos negalėjo būti tokia įtartina ramybė, neišgirdau nė vieno jo kranktelėjimo. “
Nerimas kamavo ir kitas tris raganas. Bet Kaulo boba ramino jas ir sakėsi netrukus sugrįšianti:
— Neskubėkit, pirma pati apžiūrėsiu ir išsiaiškinsiu, o išvadas darysime, kai grįšiu...
Šį vakarą raganai buvo neramu ir dėl arklių kaimenės — ar kas nepagavo ir nenusinešė jos gerosios kumelaitės? Juk pastarosiomis dienomis nė karto nebeteko jai smagintis maloniu jodinėjimu. Nė pati sau pasakyti ir paaiškinti nemokėjo, kaip būdavo gera vakarais pajodinėti po plačią pievą... Kai kumelaitė lėkdavo šuoliais, raganai rodėsi, kad ji paukščiu skrenda, kad jos šluota tėra pasigailėtinas, ir raganų valdovės nevertas įrankis... Ji net svajojo, gal kada nors įtaisys kumelaitei sparnus ir vietoj kietos ir nutriušusios šluotos galės naudotis savo geidžiamo ir mylimo gyvulio šilta nugara... Tada skraidys su ja ne tik po pievas, bet ir padangėmis, virš mėlynuojančių kalnų... "Man reikia tik nusigauti pas Liuciferį ir pasitarti su juo..." — galvodavo valdovė.
Ragana labai nustebo, ją tiesiog trenkte pritrenkė vaizdas, kai ta vieta, kur tupėdavo juodasis jos varnas, buvo visiškai tuščia. Ji negalėjo patikėti savo akimis ir keletą kartų krapštė jas, nes negalėjo patikėti, kad nebėra urvo sargo. ”Jeigu jam reikėjo kur nors skristi, tai kodėl nė karto nekranktelėjo ir neperspėjo manęs?“ — klausė pati savęs, bet atsakymo surasti negalėjo.
Apžiūrėjus urvo angą, Kaulo bobą užgulė dar bjauresnė nuojauta: „O prakeiktosios dvasios, vadinasi, visą praėjusią dieną mūsų urvo niekas nebesaugojo ir nieko nebežinome kas čia darėsi, kas ir kur vaikščiojo, ar ką kitą darė... Jokio garso, jokio pavojaus signalo... Bet kur, be mažiausio garselio, be jokio triukšmelio galėjo pasidėti mano ištikimas urvo sargas?..“ — vėl grįžo šiurpi mintis ir nusiminusiai bei išsigandusiai valdovei pradėjo tirtėti kojos.
Niekur nesimatė ir dingusios draugės Duobės. „Ar tik nelaboji dvasia jau nebus įsimetusi į patį mano lizdą“ — užbaigė vienišus apmąstymus ir išskrido iš urvo. Paskraidė ant šluotos gryname ore, apžiūrėjo savo arklius ir ji niekaip nebegalėjo susilaikyti nepajodinėjusi ant gerosios kumelaitės. Pasivijo ją, užsėdo ir laiminga, kaip mažas vaikas, pasileido šuoliais po drėgme ir gaiva dvelkiančias kalnų pievas. Kumelaitė, kelias dienas pailsėjusi, lėkė kaip vėjas. Išsidraikė nušiurę raganos plaukai, išsiplėtė akys, ji, tarsi jokių rūpesčių daugiau pasaulyje nebebūtų, pagauta ekstazės, šokinėjo ant kumelaitės nugaros ir tik šūkčiojo, tik džiaugėsi... Bejodinėdama atsiminė, kad urvo niekas nebesaugo, greitai vėl persėdo ant šluotos ir parskrido į savo kambarį pas drauges.
— Kas darosi prie mano urvo, man visiškai nebeaišku... Laužau galvą, kalbu pati su savimi, bet atsakymo nerandu — kas tai galėtų būti, kur dingo varnas ir Duobė? Prasmego kaip į vandenį... Keisčiausia, kad neaptikau jokių pėdsakų, jokių neįprastų kvapų, jokios plunksnelės ar ko nors kito. Viskas — tarsi nieko ir nebuvę. Dėl to dabar visos būkime ypač dėmesingos, plačiai išplėskime akis, viską darykim atsargiai... Atėjusi prie urvo nelaimė mus gali užklupti kiekvieną sekundę. Nespėsim nė aiktelėti, — žemė apsivers ir mūsų nebeliks... — kalbėjo susirūpinusi Kaulo boba.
— Ar begali būti kas bjauriau, kad žmogus net savo urve nebegali būti saugus? — aimanavo pritardamos draugės.
— Ar tik nebus pas mus atsibastęs tas nelemtas Mėlynasis žmogeliukas, kuris mėto juodus žaibus? Jei kur jį pamatysite, į jokias kalbas neikite, nes jis iš pradžių ką nors pasako, o paskui trenkia kaip žaibas. Kai po to beatsigauni, jau yra vėlu, esi jo rankose ir nei ko bepadaryti, nei pasprukti begali...
— Pasaulis vis gudrėja, greitai visi mūsų burtai taps beverčiais, — nusiminusi pratarė Durė.
— Ne ne, tiek jau nenusiminkite, nepasiduokite liūdnoms mintims... Jie šitame urve, jei laiku nesustos, tikrai gaus galą. Man rodosi, kurioje nors urvo vietoje, net ir tas mėlynasis žmogeliukas suklups. Na, o tada mes jau žinosime ką su juo daryti. Kad ir ne kiek iš tokio nususėlio mėsos, bet ir vieną jo kąsnį prarysiu pasigardžiuodama. Tegu tik pakliūva, nelabasis...
— Sudorosime be jokio gailesčio... — pritarė vienu balsu ir kitos trys.
Tuo tarpu nieko geresnio šįvakar nesugalvojusios, raganos nuėjo ilsėtis.