Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







(Ateities vizija- klasės susitikimas po 30 metų)


Net nežinau, kaip pradėti. Sunku ką nors pasakyti. Aš jau negaliu... Kiekvienas mąsto apie save ir bando pažinti... Man 48... Gražus skaičius, galėtų čia viskas ir sustoti. Noriu pailsėti, bet nesustosiu ir judėsiu į priekį. Laikas stumia mane į priekį. Nenoriu... Nenoriu pasakoti apie tą įvykį. Bet...
Beveik prieš metus buvau pakviesta į susitikimą. Ne bet kokį – mūsų klasės susitikimą po 30 metų. Prieš 10 metų dėl SARS epidemijos ir visuotinės evakuacijos susitikimas neįvyko. O prieš 20 metų i susitikimą nevažiavau (nelengva švęsti su sulaužytu stuburu, bet apie tą lėktuvo katastrofą nepasakosiu). Labai norėjau pamatyti visus 26 buvusius klasiokus po tokio ilgo laiko. Galbūt net džiaugiausi. Juk šiek tiek pasiilgau...
Tą savaitgalį mane stebino daug dalykų. Visų pirma – „iškilmių“ vieta. Tai buvo didelis dvaras. Tačiau kažkodėl nestebino, kad to dvaro šeimininkė buvo už turtingo vyro ištekėjusi Dominyka. Ji buvo tokia pat: trumpu sijonėliu, nepriekaištingu makiažu, šviesiais dažytais plaukais, taip pat koketiškai juokėsi, bandė pasirodyti protinga (tai jai neitin išėjo)... Vyrai ja žavėjosi. Aš – šlykštėjausi. Kaip visada. Negalėjau pakęsti to buko jos „chi chi“, įkyraus koketavimo, savęs aukštinimo, gyrimosi. O girtis jai buvo kuo: įspūdingas (nors neskoningai suprojektuotas ir dekoruotas) namas, milijonierius vyras, trys vaikai (ypač kvaila atrodė vidurinioji dukra – tokia panaši į Dominyką jaunystėje)... Tačiau visi patyliukais kuždėjosi, kad ji nebaigusi jokios aukštosios, aukštesniosios ar bent profesinės mokyklos, nedirba, nes nieko nemoka, ją išlaiko turtingas vyrelis. Valio... Būtent tokią aš ją ir tikėjausi išvysti. Bjaurybė...
Apsidžiaugiau, kai pamačiau Dravenį. Mokykloje buvęs visų pastumdėlis, vadintas „moksliuku“ ar „mėme“, jis buvo toks solidus vyriškis. Pasitempęs, nauju kostiumu, šalia savęs turintis protingai atrodančią žmoną. Negalėjau nepaklausti, kaip jam sekasi. Kaip jis nudžiugo, kai jį užkalbinau. Pasakojo, kad jis – mokslų daktaras, turintis pelningą įmonę, nepriekaištingai susitvarkęs savo gyvenimą ir svarbiausia – be galo laimingas. Mintyse pagalvojau, kad jis per tuos metus labai pasikeitė. Džiugu, kai „mėmės“ virsta tokiais šauniais, patraukliais ir turtingais mokslininkais.
Man labai pagailo Danieliaus. Toks suglumęs atrodė... Turbūt galvojo, kad čia jam ne vieta. Galbūt taip ir buvo: tiek išsipusčiusių žmonių aplinkui ir jis, neturtingas bedarbis. Net krūptelėjo, kai užkalbinau. Turbūt tikėjosi pratūnoti kampe visą vakarą ir pirmuoju autobusu į miestą grįžti namo. Štai čia suvirpėjo ir mano širdis. Atrodė, kad tik liūdesys užvaldė jo sielą... Vakar, šiandien ir rytoj... Bet kodėl jis liūdi? Juk aplinkui – vien jaunystės dienų „draugai“, saulė skaisčiai šviečia. Jis man papasakojo. Per tas aštuonias minutes, kol jis pasakojo savo kraupaus gyvenimo istoriją, vis galvojau, kad jis – pats nelaimingiausias žmogutis pasaulyje. Baigęs pasakė: „Aš matau tave, tavo akis, ir suprantu, kad tu manęs nepažįsti. Ir man liūdna. Man liūdna, kad negaliu surasti žmogaus, kuris mane suprastų. Noriu išnykti. Nenoriu kankintis... “ Abu apsiverkėm. Nemačiau, kas dedasi jo širdyje. Iš švarko kišenės ištraukė apvytusios rožės žiedą. Tai buvo rožė, kurią jam prieš savižudybę padovanojo jo žmona. Danielius davė man rožę, pažiūrėjo į akis ir nuėjo. Žinojau, kad jis eina užbaigti savo gyvenimą... Nesivijau... Neketinau drumsti jo minčių. Galbūt taip bus geriau... Iki šiol turiu tą rožę. O Jo jau nebėra...
Nebenoriu nieko prisiminti iš to klaikaus snobų susitikimo. Aš, Danielius ir Dravenis tame susitikime buvome vieninteliai normalūs ir realiai mąstantys. Bent jau man taip atrodo. Danieliaus jau nebėra. Su Draveniu ir žaviąją jo žmona Daumante dažnai susitinkame. Klasės statistika liūdnoka: iš 27 klasiokų 3 mirė nuo SARS, 1 – nuo AIDS, 1 nusižudė susitikimo metu, 2 gyvena gatvėse, 4 – užsienyje, 1 dirba seime, 1 jau keletą metų yra komos būsenoje, 1 įklimpęs į narkotikų liūną, 4 turi savo įmones ir neblogai verčiasi, 3 gyvena labai turtingai, aš gyvenu daug mąstydama, Dravenis džiaugiasi gyvenimu, 4 tiesiog gyvena...
Nusivyliau... Negaliu sakyti, kad po to įvykio tapau kitu žmogumi, bet tapau supratingesnė. Aš visą gyvenimą prisiminsiu Danieliaus žodžius. Didžiuojuosi, kad paskutiniai jo žodžiai buvo skirti būtent man... Danielius mirė niekam nepastebėjus, mirė net man nepamačius. Tiesiog mirė. Savo noru. Išnyko tarsi dūmas... Bet žinau: viskas grįš į savo vėžes. Lėtai judantis laikas man padės. Gal taip bus geriau...
2004-04-19 21:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-04-20 13:12
badutis
Good! Man patinka... Na labai panasu i realybe. Istikruju pabaigus mokykla pries visus stoja kryzkele, ir nesvarbu nori tu to, ar ne, kazkoki sprendima tu vistiek priimsi... kad ir pasilikti toje kryzkeleje...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-04-20 12:12
Miesto Kaukas
norint rašyti reikia vieno vienintelio dalyko - nerašyti apie tai ko visai nesupranti. o čia autorius sukūrė istoriją, kuriai dar yra smarkiai per jaunas ir nepatyręs.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą