Apie niežulį ir šiandieną

- labai skauda galvą.
kažkas sako.
o kas, nematau
šūkteli: - dešinę pusę!
imu dairytis, gal skambinti mamai.
išgirstu: - o man niežti,
vėl kažkas
aš išdrįstu: - o kodėl?
- tuoj pražysiu
taip taip, puikus metas
o prieš jį niežulys!
ir tas šaltas vėjas lėtina viską.
pakeliu antakį ir žiūriu
į medį
- netiki? klausia. - bandyk.
baltai ar žalsvai geltonai?
ir priduria: - dievinu žalsvą
ne taip pjaunas su lapais.
- baltai... - vos ištariu, nors mąstau,
kad, va, žydėt tai nemoku.
iškart ima niežėti galva
įskridus kamanė
suka ratus
o aš sėdžiu prie lango
ir kasytis ranka nekyla .

temsta. klausiu: - Ar tau dar vis...?
prisimerkiu - dūzgimas velia blakstienas.
atsako: - aha. o pas tave kambary nėra
vėjo. todėl taip lengvai.
šypsau, kad kvepiu. nebeskauda. neniežti.
pakraipau galvą. jis man atsako.
vėjuota šiandieną.