Angelas

Aš meilės santaikoj
Gimęs iš kiaušinio.
Iš lizdo mėtomas
Buvau mokinamas skraidyt.
Subrendęs supratau,
Nepaukštis aš.
Pakilt savo jėgom nemoku
O ir sparnais plačiai – tvirtais
Gyvenimas aprūpint neįstengė –
Platybių neišvysiu.

Vaikystėj žaizdavau
Su saulės prijaukintais zuikiais.
Kaip asas jodinėjau ant avių.
Vadindavo mane
“Sūnum fortūnos”,
Nors iki šiol jos veido nemačiau.

Pažymėtasis tapau nuo kūdikystės,
Antgamtiškai 
Mėnulio kevalą – tuščiavidurį,
Žibantį, it paauksuotą įgavau,
Tad teko mano sunkiai naštai
Tampyti virš galvos,
Lyg sosto įpėdiniui karūną.