“Lentelės”, arba "Tą dieną, kai mirė mano draugai"

Priešais mane- lentelės.

Tiesa, jų neypatingai daug- vos kelios- bet taip tvarkingai išdėstytos, ant kiekvienos po užrašą, matyt, irgi- sutartinį. Nežinau, ar koks nors išprusęs architektas jas pavadintų proporcingai teisingomis, tačiau man jos- visai nieko. Na, maždaug taip, kaip apkūnią moterį iš mandagumo visi pavadina ‚simpatiška‘, taip ir tos lentelės, tokios- mielos.

Ypač lėtai vaikštau akimis nuo vieno lentelės kampo link kito, atidžiai studijuojant formas, medžiagą, rašymo manierą, beje, - kažkur matytą- ir taip per visas- suskaičiuoju - penkias lenteles. Netrukus pavargsta akys- sveikatai nėra patartina taip giliai žvelgti į pašalinius dalykus- turėtų užtekti vien tik to fakto, kad čia stovi lentelės. Tačiau jau per vėlu- akys raudonuoja, pradeda ašaroti- sakyčiau- paguodą iššaukiantis reginys, jeigu mūsų įžvalgą susiaurinsime iki to fakto, kad kažkam iš akių byra ašaros, vadinasi, - liūdna, vadinasi, - verkia. Kažkas pasiūlo nosinaitę; pasikūkčiojant bandau paaiškinti situaciją, tačiau nepažįstamasis nerviškai išlaužęs lyg ir supratingumo fizionomiją- nuskuba į niekur- bent jau iš čia tikrai nesimatė, kad į kažkur toliau. Tokia nuo lentelių dėmesį atitraukianti būsena tęsiasi keletą akimirkų, akys kurį laiką lyg ir nieko nemato- už nugaros kažkas atsidūsta: „mąsto... “. Pagal situaciją lyg ir turėčiau pradėti rimtai krapštyti pakaušį, nusiduodant, kad tikrai kažką galvoju; tačiau tą akimirką niekas kitas neužkliūva, kaip tik tos nepaaiškinamai mielos lentelės.

Vėl palinkstu prie pirmosios [pagal eiliškumą] lentelės. Ji tokia nuzulinta, sakyčiau- per laiką susidėvėjo, arba buvo per dažnai liečiama. Lyg ieškant atsakymo apsidairau, tačiau visi patariantys balsai kažkur pradingo- matyt, baigėsi pietų pertrauka. Įtemptais veido raumenimis studijuoju kiekvieną lentelės detalę, atsirėmęs į šalia stovinčią antrąją-fiziškai geriau išsilaikiusią- lentelę. Antroji lyg ir suspurda, bando ištrūkti iš mano priespaudos, tačiau aš dabar visą dėmesį sutelkęs į pirmąją lentelę ir man nėra laiko domėtis ta nenuorama. Aš vėl tolygiai monotoniškais judesiais brėžiu nematomas linijas ant pirmosios lentelės, lyg kažkada pažintų raukšlių vagomis keliauju į spontaniškų laikų oazę. Jau visiškai  beartėjant prie užrašo esmės, antroji nenuorama staiga suvaro piršto storumo rakštį tiesiai į tarpuakį. Iš pradžių pamanau, jog tai tik kraujas iš nosies, tačiau geriau apžiūrėjus paaiškėja, jog gavau tarpuakyje tokį simpatišką randą visam gyvenimui. Štai tau ir pradžia pažinties.

Galiausiai atsisuku į antrąją lentelę, o ji tiesiog kukliai raudonuoja, lyg ir atsiprašančiu tonu kviečia pažaisti. Atsakau, jog neturiu dabar laiko ir vis dar užsidengęs nosį, ne kiek iš skausmo, kiek iš dramatizmo, žengiu link trečiosios lentelės, kuri stovėjo kažkaip kitų šešėlyje, tačiau jeigu atsistoji tinkamu kampu, tai tik ji viena ir lieka centre. Sunku paaiškinti, tačiau ši lentelė gerokai skyrėsi nuo abiejų pirmųjų savo spalvingumu. Nežinau, ar kokiam nors griežtesnių vertinimų dailininkui jos pasirodytų tarpusavyje tinkamai derančios, tačiau mano akiai jos atrodė- ‚gerai‘. Maždaug taip pat ‚gerai‘, kaip ir tuomet, kai palikdamas žmogų, jį pavadini ‚geru‘- lyg pasakydamas komplimentą su prierašu- ‚geras, bet ne man‘.
Taigi, su šiokia tokia intriga pradėjau artėti link trečiosios lentelės, o jausmas toks, lyg skverbčiausi pro lentelių jūrą- taip paprasta ir lengva judėti pavėjui. Ir kuo arčiau jos yriausi, tuo labiau spalvos darėsi blankesnės ir išsiderinę it senas fortepijonas be kelių klavišų. Nei stebėtis, nei ignoruoti dabar gali- tačiau iš arčiau visa gražioji spalvų paletė pasirodė beesanti tik blizgučių gumulas, bedengiantis tokį patį nupilkėjusį medį, kaip ir kitų lentelių. Šioks toks nusivylimas, ką bepridursi.. nors kuo toliau nuo trečiosios lentelės, tuo labiau ir vėl norisi prie jos sugrįžti. Kažkokia nepaaiškinama cheminė reakcija, kuri proporcingai stiprėja dviejų objektų nuotolio santykiui [labai patinka tokios logiškai grįstos išvados, nes dėl jų teisingumo retas kuris išdrįsta ginčytis; kuo mažiau suprantama, tuo pelnomas didesnis palankumas].

Keista ta trečioji lentelė, tačiau kaip tik nėra į ką žiūrėti, turiu omenyje, kai būna apsiniaukę ir kitų lentelių matomumas suprastėja, vis atsigręžiu į ją - bet kuriomis oro sąlygomis, jos paviršutinis blizgučio sluoksnis lyg atsakydamas į mano ieškojimą mirksi savo margaspalvėmis akimis. Ir iš karto kažkaip lengviau. Vėl noriu prieiti arčiau, padėkoti, tačiau tie atlipę dažai lūpų kampučiuose veikia atgrasiai. Ir tariamo palengvėjimo lyg nebūvę.

Atsidūstu. Daugiau taip lengvai nesusiviliosiu pirminiu žavesiu - nebyliai prisižadu sau. Ir išsitraukęs iš vidinės kišenės padidinamąjį stiklą - kurį nesuvokiau turįs - pradėjau atidžiai analizuoti  ketvirtosios lentelės erdvę: stovėjimo pakrypimo kampą grupavau kartu su raidžių pasvyrimu, o medžio raštų įmantrumą derinau prie debesų manieros ir taip iki begalybės. Kartais visas darbas pradėdavo rodytis bergždžias, tačiau lyg užuosdama susidomėjimo atslūgimą, lentelė godžiai pasiūlydavo naujų detalių ir minčių. Aš nesipriešindavau, nes taip kiekviena išvada ar poelgis atrodydavo turįs savo priežastį ir jam paskirtą vietą. Taip besižavėdamas atskirais, dažniausiai su pačia lentele nesusijusiais daiktais [kaip antai, šalia gulinčio akmens gulėjimo prasmę] po kiek laiko susivokiau, jog  ketvirtoji lentelė išnyra mintyse tik komplikacinių ir patariamų diskusijų  kontekste, taip ir neįtvirtinus pasąmonėje jos bendro grožio ir rašysenos unikalumo. Tiktai žinau, kad toks tikrai buvo.

Su prislėgta nuotaika atsisuku į penktąją lentelę, norėdamas išlieti tą vis sunkiai tramdomą skausmą. Rodos, šnekėti darosi sunkiau, tačiau tylos vis tiek nėra. Penktoji lentelė čia juokiasi, čia keikia likimą, vis nenustodama pasakoja apie savo meistro ir jos istoriją, jo rankų prisilietimus, darbo techniką ir įgūdžius. Dar kiek vėliau įsižeidžia dėl to, kad nepastebėjau jų jausmų išskirtinumo ir pareikalauja, kad ją palinksminčiau. Žiūrint į penktąją lentelę prisimenu ne jos užrašo manierą, ir net gi ne iškalimo formą, o tik jos pasakotas istorijas ir čaižų juoką.

O mano jau nebetramdomas skausmas taip ir liko neišsakytas. Juo bus išrašytas mano vardas ant dar vienos lentelės.

~*~*~

„I’m Nobody, Who Are You-
Are You Nobody Too? ”

-E. Dickinson

3: 48p. m.
4/19/4
LT-VL

By Toni ‘J’ Blue