Du siluetai

Jėzus gulėjo išsitiesęs ant per dieną įšilusio smėlio ir žiūrėjo į žvaigždes. Kartais jo kojas pasiekdavo viena kita didesnė bangelė. Tada per visą kūną nueidavo malonūs šiurpuliukai. Tačiau Jėzų tai mažai tejaudino. Jam buvo liūdna. Jėzus buvo viskuo nusivylęs. "Nebėra ką prarasti" galvojo jis. Jam neatrodė, kad neturėti ką prarasti yra blogai, tiesiog pasidarydavo labai liūdna kai jis suvokdavo tai vis iš naujo ir iš naujo. O be to Jėzui skaudėjo. Skaudėjo širdį, kurioje gyveno TUŠTUMA. Tuštuma nebuvo nei bloga, nei pikta, ji paprasčiausiai buvo įkalinta Jėzaus širdyje, o kadangi ji buvo spygliuota, tai kiekvienu savo krustelėjimu ji sukeldavo Jėzui nepakeliamą skausmą.
Staiga Jėzus išgirdo žingsnius. Tai buvo Irma. Tuštuma staiga suspurdėjo priversdama Jėzaus širdį plakti dar greičiau. Nelauktai Jėzus pajuto kaip širdį užpildo kažkoks šiltas ir švelnus jausmas. Tuštumos nebeliko. Jėzus pajuto kaip Irma prisėdo šalia jo. Nuo jūros padvelkė vėsus vėjelis. Tolumoje pasigirdo muzikos garsai...

Aistė išbėgo pro duris, atsistojo kiek atokiau, išsitraukė cigaretę ir užsirūkė. Išpūsdama pirmajį dūmelį pažvelgė jūros link. Mėnesienos šviesoje, miestelio link traukė du siluetai.