Vaizdelis

TROLEIBUSE

Lijo. Antanas, perbėgęs kelią, kiekvieną kartą truputį rizikuodamas, kad nepakliūtų po mašina, vienu ūpu įšoko į jau benuvažiuojantį troleibusą. Jis visada jausdavosi laimingas, nereikėdavo stirksoti ant nusibodusio šaligatvio. Įkyrėjo matyti daržovėmis ir vaisiais prekiaujančias moteris ir merginas, ir galvoti, kad daug geriau dabar, kai privatūs savininkai atveža kalnus pietietiškų vaisių. Anksčiau to nebuvo, visko trūkdavo, rublis buvo bevertis…
. Kartais jis nepastebi nei saulės danguje, nei vėjo medžiuose, nei kaitroje suvytusių lapų, nei dešimčių kažkur skubančiųjų, nei purškiančio lietaus, nes darbe galvon įsliuogusi neaiški teorinė mintis neranda ramybės, užima visas laisvesnes minutes...
Dabar jis prisiminė namus ir valgiais apkrautą stalą, norėjo, kad pragiedrėtų dangus ir iš vienalyčių debesų tirštumos išlįstų saulė... Spindulio baltumu sublizgėtų dar šlapia kelio juosta, apšepę pakelės žolynai, prie namų raudonu gelsvumu nugeltę klevai... Jis net nepastebėjo kurioje stotelėje įlipo, bet kai pakėlė akis, prieš pat save pamatė dvi merginas ir vyruką.
Merginos viena nuo kitos skyrėsi, kaip diena nuo nakties. Abi buvo jaunos, bet pirmoji savo veido bruožuose buvo įkūnijusi Vidurinės Azijos žmogaus bruožų patį akivaizdžiausią nepatiklumą, kuris lindo į akis ir negražiomis lūpomis, aštriai ir bemaž karikatūriškai išlenktų skruostų linijomis, kreivomis ir neapdairiai įrėmintomis akimis, nenusakomai keistai susiaurėjusia ir ištįsusia kakta, kreivai nuaugusiais ir dideliais dantimis.
Kitoji buvo visiška priešingybė ir šalia jos stovėjęs vyrukas, kaip katinas pajutęs lašinius, jau laižėsi ir drąsiai ketino atsikąsti pirmąjį gardų kąsnį.
Gražuolės laikysena visiškai nebuvo tokia, kuri galėtų paskatinti to vyruko kokius nors veiksmus, bet jis įžūliai spaudėsi prie merginos, kvempėsi ant jos, žvelgė į akis, norėjo užmegzti artimesnį "kontaktą".
Iš vyruko familiarios laikysenos, net apsilaižymo, veido išraiškos, akių blizgesio kyšote kyšojo vulgarus kvietimas, o veide tvyrojo vyriškas tikrumas, kad štai jau viskas yra mano "rankoje", belieka tik suspausti pirštus ir pasiimti grobį... Jo numanymu, čia nebebuvo jokio netikrumo ar abejonių. Kaip ir kitos, tikriausiai jam jau seniai žinomos mergaitės, taip ir ši, tik apsidžiaugs akivaizdžiu pasisekimu ir galimybe pabendrauti su tokiu "fain bakūru". Jis dėl nuolat puoselėjamos nesveikos savimeilės kitko dabar negalėjo nei įvertinti, nei suprasti.
Juo labiau keleivių akivaizdoje vėrėsi ir ryškėjo nesulaikomas jo vulgarumas, juo labiau jis glaudėsi prie gražuolės, tuo pastaroji mažiau jam bepaliko vilčių. Ir kai mergaitei stovėti pasidarė visai ankšta, ji atsistūmė nuo jo ir per žmones nusiyrė į salono vidurį. Vyras, nejuokais užgautas tokio "azijačių" poelgio ir negalėdamas patikėti savo akimis tam, kas čia, keleivių akivaizdoje, įvyko, visai neteko pusiausvyros, pasimetė, nebesuprato kaip toliau suktis. Jis dar galutinai negalėjo nustatyti, ar tai nebus vienas iš gėdingiausių, viešai matomo jo pralaimėjimo... Kad ir kaip nepatogu buvo, bet jis negalėjo išsivaduoti iš jį apėmusio potraukio, nebegalėjo sustoti. Po truputį, po truputį, lyg niekur nieko, jis ir vėl artinosi prie pasitraukusių damų.
Kai mergaitės atsistojo atokiau, atidžiau apžvelgęs, Antanas pastebėjo, kad antroji būtybė buvo tikra gražuolė. Ji taip pat buvo iš Azijos ir jos veidelyje tas ryškiai atsispindėjo. Bet veidelis buvo delikatus ir švietė neabejotinu mergystės grožiu. Siaurose ir kiek įstrižokose akyse degte degė vidinis švelnumas ir jaunystės jėga. Tas miško mėlynės miglele aptrauktas akių rusvumas buvo tiek viliojantis ir geras, kad nebegalėjai beįžvelgti nei tų akių įstrižumo, nei siaurumo, nei ko nors kito. Tik žavėjo ir kerinčiai viliojo jų gelmėse spindintis saulėtos dykumos rytmetis, tyro ir žaliuojančio kalnų upokšnio praraja. Bet tai nebuvo visiems matomas dalykas, nes ji niekur nesidairė. Bendravo tik su savo drauge ir neslėpė nuo jos savo švytinčių akių. Kurie per trumpą akimirką sugebėdavo tai pamatyti, jos žvilgsnio giluma atsiskleisdavo kerinčiu gražumu. Veidelis nebuvo skaistus, labiau pilkas ir pro tą pilkumą veržėsi tamsus, bet ir rausvas rudumas, kuris stebino ir atlasiniu pilkumu, ir švelniu jaunystės taurumu, prie kurio prisilietęs pajustum ne įveržtą kietumą, o švelnų prigludimą ir paglostymą. Veido bruožai truputėlį priminė egiptietiškuosius ir buvo simetriškai išlenkti ir be stačių kritimų. Maža ir truputį nulenkta noselė veidelyje buvo vos pastebima ir rodėsi, kad jos švelnus apvalumas ir iškilumas yra taip gerai susiderinę su viskuo, kad ir priekabiausio menininko akis nebūtų radusi ką bepataisyti. Juo ilgiau į tą mergaitę žiūrėjai, juo labiau ryškėjo jos veidelio patrauklus grožis. Švelni ir grakšti buvo visa jos neseniai sumoteriškėjusi figūrėlė, jau pilnumu išreikšta krūtinė. Juoda nesigarbanojančių ir lygiai subrauktų plaukų spalva ir plonyčiai antakių pusmėnuliukai, viskas liejosi į švelnų ir jaudinantį plevenimą, į sunkiai nusakomą moterišką patrauklumą. Viskas dar tebebuvo nenublukę, vos vos pražydę, skleidėsi kvapniu vilionių nektaru, pavasariu, būsimo gyvenimo pilnatve.
Savimi pasitikintysis (ne visai blaivas - nuo mergaitės artumo ar kokios nors marihuanos) jau vėl stovėjo šalia jos ir bandė prabilti tyliais priekaišto žodžiais. Dabar mergaitės, lyg ir įvertinusios padėties rimtumą ir keistumą, susižiūrėjusios greitai iššoko iš sustojusio troleibuso ir tekinos nubėgo į priekyje stovėjusį, jau beuždarantį duris. Paskubėjo iš paskos ir vyrukas, bet nebesuspėjo. Kai pirmasis nuvažiavo, o mūsojo durys taip pat užsidarė ir jis pajudėjo, man pasirodė, kad ne vienas keleivis, stebėjęs šią scenelę, lengvėliau atsiduso ir toliau jau važiavo apimti pilkos ir lynojančios dienos rūpesčių, kurie, kaip ir dargana, krito iš visų gyvenimo debesų ir be jokios prošvaistės vyniojosi aplinkui, dengė rytdieną. Bet tas mažytis nuotykis ir mergaitės grožis dar tebepleveno žmonių veiduose, tebetvyrojo troleibuso erdvėje ir turbūt galutinai išnyks, kai vėl atsidarys durys ir iš jo išlipę žmonės išsivaikščios savo keliais...