Krokai

Vartau savo užrašus. Ten turėtų būti užrašas apie krokus. Krokai… Krokai… Aistra tau  pražydo krokais…
      Susimąstau apie skirtumą tarp meilės ir aistros... Matyt, visgi tie dalykai skiriasi…
      Seniau maniau kad tai vienas ir tas pats, o dabar, va, suabejojau. Taigi jaučiu aistrą tau, mano mielas, mano vaivorykšte, lietaus laše, horizonte.... Pati nustembu, kad šitaip galvoju.
      Nepatikėsi, bet dar niekam nesakiau kad myliu. Niekam nepažadėjau savęs, niekam nepasižadėjau. Esu laisva kaip šiaurės vėjas ir gal dėl to kartais beprotiška savo poelgiuose.
      Jei mylėčiau tave, pradėčiau tave savintis, pavydėti kiekvienam sutiktajam, liūdėti iš ilgesio. Dabar tiesiog džiaugiuosi tavimi, kaip lengvučiu briziniu vėju... 
Anksčiau ar vėliau viskas vėl veiks mano naudai... jaučiu tai...
      Kažkodėl prisimenu, jog apie traukinio artėjimą galima sužinoti priglaudus ausį prie bėgių... Turiu lakią fantaziją, todėl tiesiog fiziškai pajuntu metalinių bėgių kvapą... brrr. Bet aš juk laukiu savo ekspreso...

      Šios dienos planas kuklus. Užsirašau jį ant kieto kartono gabalėlio ir įsidedu į rankinę... Taigi:
1. Nunešti plakatą į bandelių krautuvę
2. Nuskanuoti iš mezgimo knygos man patinkantį megztinio raštą ir elektroniniu paštu nusiųsti mamai.
3. Tapyti paukštukus
4. Rašyti
5. Atiduoti šeimininkei sąskaitą ir pinigus
6. Pagalvoti apie Veroniką
7. Kvepalai
8. Balta kava
Tai tiek... Nieko neskubinu.
      Nusiblizginu savo sportinius batus permatomu vaksu ir išeinu iš namų. Saulė šviečia į akis, todel į viską žiūriu pro primerktas blakstienas. Maišelyje nešuosi savo paveikslus su nupaišytais paukštukais, todėl tenka buti atsargiai.  Šuo nenorėdamas, tingiai pasitraukia nuo vartelių ir atsigula patogesnėj vietoje,... vidury neasfaltuoto keliuko. Jau gerokai  paėjusi, girdžiu kaip mašina jam pypina. Žinau jo būdą... atsikels tik po kokių penkių minučių, vangiai,  nenorom... Visi čia savi, todėl net šuo gali turi savo teises ir įpročius.
      Atsisagstau džinsinio švarkelio sagas ir keliauju gatve žemyn... Esu keistoko būdo, todėl stipriai prispaudžiu prie šono maišelį su paveikslais ir nei iš šio nei iš to pradedu bėgti... Iš impulso… Iš neapsakomo nuo pat vaikystes išlikusio užslėptos energijos postūmio… Iš džiaugsmo....
      Paauglysteje bėgdavau didžiulius atstumus, mindavau dviratį iš visų jėgų, po to tarsi vėl aprimdavau... Nemoku šios energijos suvaldyti ar į kažką įvilkti, bet tai mane palaiko. Kaip oras. Pamanau,  kad reiktų  apie tai pagalvoti...
      Vel sulėtinu greitį. Einu giliai įkvėpdama gaivų pavasario orą, persimaišiusį su pernykščiaų lapų dūmais ir saule...
      Tiesą pasakius,  prikalbėjau aš tau aną vakarą keistų dalykų. Bandžiau karštą, saldų raudoną vyną sulyginti su aistra, o sausą prancūzišką su meile... Neklausyk manęs... ir aš tame neturiu daug patirties. Tik apsimetu...
      Paspiriu akmenuką ir bandau eiti užsimerkusi. Mintys šokinėja viena prie kitos. Galvoju apie beržų sulą, apie Photoshopą, bandeles ir apie tai, kas galėjo su tavim nutikti po to, kai išsiskyrėme.
      Labutis! Atsisuk, aš tave nufotografuosiu.
      Prie pat šaligatvio kaip pašėlę žydi stambūs geltoni ir mėlyni krokai. Pagaliau. Tai štai kur jie. Jų neįmanoma nepastebėti.