54. Pasaka (Juodasis varnas)

54. Juodasis varnas

Kai viską apžiūrėjęs Mėlynis tyliai nušoko nuo sienos atsikišusio akmens, jis jau viską buvo pamatęs ir nutaręs ką daryti:
— Leiskit man, aš su tuo varnapalaikiu susiimsiu vienas pats ir beveizint jį nugalėsiu... Jūs kol kas nė nesirodykit, kad nebūtų jokio judėjimo ir nekiltų jokių įtarimų.
— Neskubėk, pirmiausia visiems paaiškink, kas ir kaip ten yra, — paprašė Žalis.
— Suprantate, jis tupi viršuje, pačiam tamsiausiame kampe pasislėpęs už didelio plokščio akmens. Ten tur būt yra ir varno lizdas. Nieko kito nesimato, tik vienos žalsvai juodos ir apvalios jo akys. Iš apačios atsispyręs į jį niekaip nepataikysi, tik galvą į akmenį prasiskelsi ir pats vietoj varno krisi ant žemės. Pirmiausia reikia užlipti aukščiau ir atsistoti ant kito sienos iškyšulio. Tada atsidursi prieš pat varną ir, gerai atsispyrus, galima jį iš karto nutrenkti. O kai kris žemyn, jūs apačioje žiūrėkit ir klausykit, kas su juo atsitiks, ar nespės, velnias, prieš nusprogstant dar kvarktelėti ir pranešti raganoms apie savo žūtį? Gal jums pavyks pamatyti ir nustatyti, kas yra to urvo grindyse ir kur pradingo mūsų paleistoji pelė...
— Ar tu esi visiškai tikras, kad vietoj varno nenukrisi ir nepradingsi pats? — klausė Mėlynukas.
— Taikysiu taip, kad po to atsimuščiau į sieną ir palikčiau bestovįs varno vietoje, o varnas, netekęs pusiausvyros, kris žemyn. Jeigu jis dar spurdės ir rodys gyvybės ženklų, apačioje jį sučiupkite ir neleiskite krankti.
— Jei tu esi toks įsitikinęs sėkme, tai darome taip, kaip esi numatęs... Dabar tas juodas varnas laido gerklę ir mums neleidžia nė pajudėti, — pritarė Žaliukas.
Mėlynis tuoj pasivertė vikriu aštrianagiu driežiuku ir uolėtos sienos iškyšuliais nuropojo į viršų. Sienos uola buvo drėgna, slidi, kad galėtų geriau įsikibti ir nenukristų, jis ieškojo rupesnio uolos paviršiaus. Per kelioliką minučių Mėlynis atsidūrė ant palubėse esančio sienos iškyšulio. Lovlis dabar aiškiai matė — raganos varnas buvo labai didelis, storu pilku snapu ir niekur nesidairydamas spoksojo į urvo apačią. Jo kojos buvo tvirtos ir storos, o ant nugaros sudėti sparnai, stiprūs kaip erelio. „Kaži į kurią vietą jam trenkti, — galvojo taikydamasis Mėlynis, — juk jis nuo mano smūgio turi kristi net nekranktelėjęs...“ Nutarė smogti į pagurklį, kad nutrauktų garso stygas ir varnas, nesukėlęs jokio triukšmo, šleptelėtų ant žemės. Pagaliau nusitaikė ir iš visos jėgos atsispyrė nuo tvirto iškyšulio. Truputį per stipriai, nes iš karto nukirto varnos kaklą ir, skaudžiai atsitrenkęs į sieną, užsigavo pečius. Kai atsikvošėjęs iš skausmo pagaliau Mėlynis atmerkė akis, varno niekur nebesimatė, visur buvo tylu, o šalia jo gulėjo nukirsta varno galva.
Tačiau po keliolikos minučių, lyg vejama prastos nuojautos, užsėdusi ant šluotos atskrido ragana Duobė. Ji atidžiai apžiūrėjo angą, užslėptą mirties duobę ir niekur nematydama juodojo varno, pradėjo jį šaukti:
— Varne, varne, kur tu pasislėpei?! Atsiliepk! Man reikia su tavim aptarti vieną svarbų ir neatidėliotiną dalyką!..
Tačiau urvo angoje buvo ramu ir ragana, negalėdama patikėti, kad varnas nepasirodys ir neatsilieps, atsistojo ant aukštojo sienos iškyšulio ir nutarė truputį luktelėti.
— Aš būtinai turiu pasinaudoti tokia gera proga, aš niekaip negaliu jos bepraleisti, — šnabždėjo pats sau Mėlynis. — Kur kitur, jei ne čia, aš be triukšmo galiu ją nudėti...
Karštligiškai svarstė ir galiausiai, nepasitaręs net su draugais, nutarė smogti prie pat nosies atsistojusiai raganai. Taip ir padarė. Kirto tiesiai į tarpuakį ir ragana Duobė, nespėjusi beįsikibti į šalia stovėjusią skraidomąją šluotą, krito stačia galva žemyn ir prasmego į jos pačios iškastą mirties duobę. Pateko tiesiai į nasrus krokodilui ir tas, pasigardžiuodamas, visai nekramtęs, ją ir prarijo.
Mėlynis, numušęs raganą, sugriebė jos šluotą ir užsėdęs ant jos nusileido pas apačioje laukiančius draugus.
— Aš po pirmojo smūgio į varną buvau truputį apsvaigęs ir nebemačiau, kaip benukrito ir kur jis bepasidėjo. Papasakokit, — paprašė Juodis.
— Varnas, kaip ir pelė, kai tik prisilietė žemės, tuoj žemė atsivėrė ir jį prarijo... Po to po kojomis uoloje kaži kas sukunkuliavo, tartum pasitaškė vanduo ir nurimo... Bet mes nebesupratome, kas dar po to nukrito, o kad nukrito ne varna, o žmogus, tai jau aiškiai matėme...
— Aa — aa... — nutęsė Mėlynis. — Čia jau mano kaltė. Net su jumis nepasitaręs nuduobiau vieną iš urvo raganų. Ji atsitūpė beveik man ant sprando ir aš vienas pats nutariau ją pribaigti... Turbūt ji ir šlepterėjo po varno. Štai ir jos šluotą dar pasičiupau.
— Teisingai nutarei. Bus viena mažiau ir mūsų kelionė palengvės. Tu tiesiog šauniai padarei, nes šitai dingus be žinios, kitos raganos dar labiau pradės bijoti mūsų. Jos nebežinos nei kur dingo jų varnas, nei kur — viena iš jų draugių, — postringavo Žalis.
— O šita pavojinga vieta mum visai nežinoma ir reikia pagalvoti, kaip ją perlipti. Bet mes nežinome, kiek ji tęsiasi.
— Šiai dienai užteks. Rytas gudresnis už vakarą. Rytoj rytą ir nutarsim, kaip eiti toliau, — patarė Juodis ir jie netrukus, vėl palikę Mantą budėti prie urvo, nuėjo ilsėtis.