81-as [arba Išėjusi]

kaip gaila, kad nebėra laiko,
skirto kažkam gailėtis,
kaip gaila, kad jau nebegaila,
tų, kurie išėjo.
ir toliai, tie gundantys, gražūs,
suviliojo savo aukas
ir išsivedė jas paskui horizontą,
nepasiekiamą, platų.

man gaila, kad tu išėjai,
o galbūt gaila prarasto laiko,
kurį praleidom kartu,
kuriuo aš gyvenau vėliai.
visą valandą žavėjausi
tavo skruostais paraudusiais;
dabar likau aš vienas
(vienas visad miršta vienas);
ir man negaila savęs,
man tik gaila tavo sugaišto laiko.

aš nesu nieko vertas,
man tik patinka stebėti svajones
už tavo akių vitrinų,
po to daužyti nesudaužomus langus,
ir pasiimti tai,
kas savaime būna prarandama.
mano širdis per maža,
kad priglaustų tave nakvynei;
žinau, kad vėl gailėsiuos,
jog nepriėmiau tavęs šaltai pūgai
karaliaujant žiemą,
o mano viduje rusenant laužui.
*
(po to kažkas pakilo, trenkė į veidą ir išėjo,
ir štai dabar aš vėl vienas
laukiu nesugrįžtančiosios..)
*
dabar liko šilta vieta
(ten, kur tu sėdėjai),
prakvipo kambarys
tavo kvepalų aromatu.
ir sėdžiu aš palei fotelį,
žiūriu užmerktomis akimis į tą vietą,
kur tu sėdėjai.

kaip gaila, kad nebėra laiko,
skirto kažkam gailėtis,
kaip gaila, kad jau nebegaila,
tų, kurie išėjo.


Aušrai.