Vienas žingsnis...

Kiek miglota penktadienio naktis. Tolumoje įžvelgiami du siluetai, nesunku pamatyti, kad tai vyriškos ir moteriškos kūno linijos.
MARTA: ... O kodėl šiandien nebegali būti kaip vakar?
Tomas: Todėl, kad šiandien nebevakar, o vakar buvo ne šiandien ir kiek galima kartoti, mieloji, į vakar negrįžtama!
MARTA: kiek susinervinusi Aš tau sakiau, kad.. kad vieną dieną... ar aš nesakiau, kad ateis tokia diena...
TOMAS: .. kai tu numirsi? sakei, o aš negirdėjau, cha! Cha, ji sakė, o aš net neklausiau-ji sakė, o aš net neklausiau Tomas nervingai pradeda trypti salso žingsniukus vienoje vietoje pagal savo sukurta melodiją, kuri atrodo pernelyg buka ir nepanaši į jo įsivaizduojama realybę.
MARTA: : Baik, atsisėsk, prašau.. aš noriu Tau papasakoti ką aš šiąnakt sapnavau.. atrodo jau atėjo laikas
TOMAS: Nebent laikas tave gydyti...
MARTA: Nagi paklausyk. Man atrodo jau atėjo laikas man numirti. Aš vakar sapnavau didelį didelį kanapių lauką, per kurį laksčiau prisidengusi baltu šaliu ir garsiai garsiai šaukiaus gyvenimo.
TOMAS: Cha, kiekvieno narkomano svajonė. Banalybė - nebūti tau nei tarp kanapių, nei su mirtim, toks jau likimas ir nieko nepakeisi... Tomas apsisuka, du kartus spjauna į Martos pusę ir nueina mažu miglotu takeliu į mišką-nieko nesakęs, tik neįtikėtinai keistai pažiūrėjęs. Marta kokią valandėlę sėdi viena, bet po to tolumoje pamato siluetą. Pernelyg margą, spalvotą ir primenantį vaikystę...
PRAŠALIETIS: Labas, gal turi ugnies?
MARTA: ne, jau greičiau ugnis turi mane, chi.
PRAŠALIETIS: ...
MARTA: žinau, nevykęs pokštas kaip ir aš. Nėra prasmės net juokauti - tai kame tada glūdi gyvenimo varikliukas? Mele?... galbūt, galbūt...
PRAŠALIETIS: Perdaug pesimizmo šiandien. Galėsi verkti ryt. O tau dar nelaikas nusivilti gyvenimu. Dar sukursi šeimą, kuri taip pat kaip tu bijos mirties, turėsi du vaikus, kuriuos mylėsi labiau negu gyvenimą ir mylintį vyra, kuris visąlaik bus šalia - net mirštant...
MARTA: pasakyk man, prašau, iškur Tu tai žinai?
PRAŠALIETIS: Aš nežinau...
MARTA: nemeluok!!! Pasakyk iš kur tu žinai tai?!! [i]Marta metasi į isteriją ir pradeda nervingai verkti
PRAŠALIETIS: matau, kad aš tave trikdau. Su tavim mes dar šnekėsimės po keturiasdešimties metų - liūdnai ir ilgai šnekėsimės, bet tu dar pamatysi kaip moki džiaugtis gyvenimu. O kur Tomas?
MARTA: Tomas? Iš kur tu jį žinai? Kam tau jo reikia?
PRAŠALIETIS: dabar jis klausys manęs... ir turbūt paskutinį kartą šnekės...
MARTA: Jis... jis nešneka su betkuom...
PRAŠALIETIS: Aš ir nesu betkas.. aš abstrakcija ties riba, kurios žmogui nevalia peržengti.
MARTA: Psichas... Mergina atsistoja ir nubėga namų link

2003-06-06 "Lietuvos rytas":
Šįryt, apie 7:00 valandą Pašilaičių gyventojas Petras Petraitis, išvedęs pavedžioti savo šunį rado pasikorusio jaunuolio lavoną. Nustatyta, kad tai septyniolikmetis moksleivis Tomas Tamošiūnas. Tomas buvo rastas pasikoręs ant šakos prie namų. Vyksta tyrimas.