..if my life is for rent..

<... >
Vėjas rimo. Niekas jau nebetrukdė jam ramiai gulėti ant pilkos, nebevaisingos zėmės (ruduo jau buvo užvaldęs pasaulį). Jis gulėjo ramiai tarsi gyvendamas paskutines savo būties akimrkas. Prisiminuose siūbavo medis, prie kurio jis buvo taip prisirišęs, danguje ryškiai spindejo saulė, paslaptingai tviskėjo mėnulis... Taip. Gyvenimas prabėga greitai. Tik spėji, prie ko nors priprasti... Šiandien mąstyti jis negalėjo. Kažkas galvoju už jį. Kažkas valdė jį. Tikriausiai, taip būna paskutinėmis minutėmis. Nesijauti savo kūno šeiminkas. Ir nebegali nieko pakeisti.

<... >

Jis gulėjo ilgai. Net neatsiminė, kiek tiksliai. Dieną. Dvi. Savaitę. Mėnesį. Po to nebejautė, krintančių snaigių, nebejautė, kažkieno kojų, jį mindančių. Nebejautė skausmo. Tik juto, kad mirė. Paliko šį pasaulį.

<... >

Pavasarį mergaitė išėjo į mišką. Sniegas jau buvo nutirpęs. Saulės apšviestose vietose jau žaliavo žolė. Mergaitė ieškojo pirmųjų žibučių. Bet rado jį-sudžiūvusį, bet dar labai raudoną lapą. Jo ryški (keistai ryški) spalva ir patraukė mergaitės dėmesį. Mergaitė pasiėmė lapą namo ir iš jo padarė ryškų paveiklėlį. Jis prisikėlė naujam gyvenimui. Naujam gyvenimui ant naujo spalvotom kreidelėm nupaisyto medžio.

<... >

P. S. Nuomininkai visada kažką palieka po savęs...