Tranzas

Prie ranką iškėlusios ŽILOS MOTERS sustoja automobilis. Už vairo sėdinti MERGINA persisveria ir atidaro dureles.
MERGINA - Prašom sėsti.
Moteris įsispraudžia vidun.
ŽILA MOTERIS - Ačiū jums. Pati nenueičiau iki kapinių.
Automobilis pajuda.
ŽILA MOTERIS (įsitaisiusi patogiau) - Negaliu pakęsti to mėlyno dangaus... Gal turite cigaretę?
Mergina šypteli, paduoda pakelį. Vairuodama pridega, užsirūko pati.
MERGINA - Ką palaidojot?
ŽILA MOTERIS (nusišypsojusi) - Aš tai nieko. O jūs?
MERGINA (trumpam atsisukusi) - Pati ir aš – nieko. Tėvai, ačiū dievui, gyvi sveiki...
ŽILA MOTERIS -... Turiu surasti vieną kapą. Vyro, kuris neduoda man ramiai miegoti dvidešimt metų.
MERGINA - Ir kas gi jam nutiko?
ŽILA MOTERIS - Tiesą pasakius, aš jį nužudžiau...
MERGINA (krūpteli, po pauzės atsisuka) – Nušovėte kartu su meiluže?
ŽILA MOTERIS – Būtų neblogai. Miegočiau kaip užmušta tuos dvidešimt metų... šiaip jis buvo ištikimas, patikimas, nuobodus... saujomis gėrė raminančius. O mano nugara, prisipažinsiu, turi nuolat ropoti skruzdės...
Ji nukrato cigaretę ir meiliai pasižiūri į MERGINĄ.
MERGINA – Jaunystėj buvot pašėlusio būdo?
ŽILA MOTERIS – Taip, tikra ragana.
MERGINA (pagyvėjusi) – Spėju. Viena iš dviejų. Arba jis nurimo nuo tų pačių raminančių, arba... rado savo ramybę po vandeniu?... Teisingai?...
ŽILA MOTERIS (garsiai nusijuokusi) – O, jūs mąstote visai ne kaip policininkė! Ko gero, žinot ginklą stipresnį už neapykantą?
MERGINA (neatsisukdama, dusliu balsu) – Manau, kad žinau.
(Staiga sustabdo automobilį) - Lipkit lauk...
ŽILA MOTERIS – Matau – tikrai žinote... Nepykstu. (Išlipdama) - Ačiū už cigaretę...