Laiškas pražydusiai vyšniai

Žiema numirė. Tiesiog ėmė ir sudegė kartu su savo ledinėmis žvakėmis. Atrodytų, kad niekas nepasikeitė, tačiau taip nėra. Visi kas gyvas atitiesia savo pečius nuo žiemos jungo. Pamažu pasipurto ir giedromis akimis apžvelgia laukus. Įkvepia pilnus plaučius gaivaus oro. Taip... Prasidėjo atgimimas. Štai, kad ir vyšnia: atrodo, atities savo šakas, ištiesins sukumpusį kamieną ir sušuks: " Kaip gera gyventi! ". Ir tarsi patvirtindama savo žodžius, apsipils žiedais - naujomis gyvybėmis. O čia pat atskridęs vieversys lyg laišką numes jai po kojomis dar vieną, tačiau nepakartojamą pavasarį.