Vieną gražią dieną supratau, kad juoda spalva savo nematomais sparnais jau gaubia mane. Kai išeidavau pasivaikščioti, bažnyčios parko varnos sukdavo ratus man virš galvos, įkyriai kranksėdamos, plazdėdamos ir spiegdamos - “susirrrgggk..., numiirrrrkkk... ”. Žinojau, kad kada nors taip ir bus, todėl pernelyg ir nesijaudinau.
Baigęs darbą, žlegsėdavau tolyn kiaurais batais per drėgną rugsėjo rūką, o mėnulis, lyg prijaukintas, sekdavo iš paskos, retkarčiais sumirgėdamas per šakas. Kai kada pavykdavo nužingsniuoti taip toli, kad galėdavau įsivaizduoti esąs paklydęs. Stoviniuodavau lyg koks girtas valkata laiptinėse, arba po svetimais langais, įsiklausydamas į pažįstamus svetimo gyvenimo garsus.
Tikri ir išgalvoti dalykai tada susiliedavo sąmonėje į kažką vieną, didžiulį, nenusakomą, tarsi į stovinčią bangą, kuri po akimirkos išnyksta. Bet vis dėlto tai buvo nemaža paguoda, nes tapdamas nieku, nebematydavau ir juodos spalvos.
Žinoma, atsitiktinis praeivis, ar į kiemą įsukusi mašina staiga sugriaudavo tą netikrą pasaulį, kuriame buvau lyg vagis. Reikėdavo skubiai grįžti į savo nuobodžią keturkampę erdvę – kambarį su lova, stalu ir dviem kėdėmis: į savo juodąją skylę.
Net ir dabar, kai mano durys saugiai užrakintos, o tamsoje girdžiu tik ramų vaikų alsavimą, aš vis tiek žinau – juoda spalva niekur nedingsta, ji visą laiką kantriai laukia manęs. Ji žino - aš niekur nepasislėpsiu. Vieną gražią dieną.