laikas per anksti pasibaigė

Paimu tavo ranką ir mes dviese einam taku. Aplink tuščia ir mes girdim tik spengiančią tylą. Tas takas veda į niekur, bet tai nesvarbu, juk mes einame kartu. Žingsnis po žingsnio kojos remiasi į tvirtą šaltą žemę. Tu eini ir tyli. Prašau, netylėk! Pasakyk man ką nors. Ar tu pyksti? Ne, tu negali ant manęs pykti.
  Pagaliau, pagaliau tu pradedi kalbėti. Žodžiai iš tavęs liejasi tarsi vandens srovė iš uolos. Tu tiek turi man pasakyti. Ačiū, kad manęs nekaltini, man taip svarbu sulaukti tavo paramos.
  Mes sustojame ir pradedame vėl šnekėtis, mes kalbame visą amžinybę, bet laikas mums nesvarbus, mes nebeturime laiko pojūčio. Tu pasakoji ir pasakoji, tu negali sustoti, tu negali nekalbėti. Tavo žodžiai man nuostabiausia pasaka.
  Mes suklumpame po didžiuliu senu medžiu ir klupime apsikabinę vienas kitą, tu vis dar kalbi, tvirtai laikydamas mane, o aš verkiu, mano ašaros krinta ir susigeria į žemę. Pagaliau ir mano, ir tavo žodžiai baigiasi. Mes dar ilgai sustingę žiūrime vienas kitam į akis. Mūsų galvose gimsta sumanymas, kaip amžinai būti kartu. Vienintelė išeitis mirti...
  Mūsų meilė niekam nesvarbi, jiems tik rūpi etiketės, kurias patys mums užrašė ir užklijavo. Jie neleis mums būti kartu. Ak, kokie jie neteisūs!
  Bet palauk, dar neskubėkime, aš noriu jausti tavo kūną šalia savojo. Jaučiu,  kaip artėja naktis, abu tai jaučiam ir suprantam, jog mums liko nebedaug laiko. Viskas, mūsų laikas baigėsi...
  Aš paimu tavo ranką ir tu ją suspaudi, vienu metu mes paliekame šią ašarų pakalnę...
    Mūsų svajonė išsipildė, mes likome kartu. Mūsų tai niekas ir nerado. Juk tas kelias buvo tik mums, daugiau nieko jis neatvedė į tą nežinomybę, kurioje buvome mes. Ta vieta po medžiu buvo persmelkta meiles svajomis, iš dviejų mylinčių širdžių išaugo dvi gėlės, kurias nuskynė mergina ir vaikinas, deja, tos gėles atneš jiems tokį pat likimą kaip ir mums. Nebent. Nebent jų meilė nebus tokia stipri. Aš nežinau... aš tikrai nezinau, kaip bus.
    O gal ir žinau, tik nenoriu sakyti. Ne, papraščiausiai, aš nemoku kalbėti, kai tu manęs negirdi. Nebegirdi. Nebegali girdėti. O gal...?