***(be pavadinimo, nes jis suteikia remus... menas turi but laisvas)

už nugaros užsiveria vasarnamio durys
lengvos, medinės…
čionai išnyksta gatvės triukšmas
ir bandau išgirsti tylą…
iš apdulkėjusios dėžės pasiimu molbertą
ir bandau tapyt tave…
juoda ir balta spalva…
palieka savo pėdsaką
nesuteptoje drobėje…
ir šiek tiek kraujo
kad būtų gera ir žinočiau…
tu man tai dovanojai…
tyla garsesnė už didžiausią  triukšmą
ir tuštumos pripildyta siela…
palieka ant drobės savo veidą…
jis toks panašus į tavo…
ir kartu toks panašus į mano…
išnykusio džiaugsmo kupiną veidą…
vidury kambario aš pradedu šaukti…
keistą tavo vardą…
bet atsiliepia tik amžina tyla…
mano sieloje glūdėjusi senai…
labai senai…
bandau užmegst kontaktą su tyla…
bandau susipažinti su vienatve…
vienintele, nepakartojama, tikra…
bandau bučiuoti drobę
bet netyčia pataikau į tave…
ir tu dingsti kaip cigaretės dūmas…
aš laukiu… ir nelaukiu…
galbūt man nusibodo laukt tavęs…
ir atsisėdęs prie kėdės ant žemės
pavirstu medine lėle…
jos siūlai nutrukę…
niekas netampys už jų
jos ir manęs kartu…
ir apdulkėjus drobė
su veidu mano mylimosios…
žinos kas čia nutiko…
bet ji tylės… nes nemoka išduoti…
nes aš myliu tą veidą joje…
nes manęs čia nebėra…
nes tavęs išvis nebuvo…
tik veidas drobėj… kurį visada mylėjau…
toks nebylus ir šaltas…
vasarnamy už uždarytų durų…
amžiams pasiliks…