Dar ne...

... Baltas veidas išniro iš tamsos. Ji stovėjo ir stebėjo jūroje skęstančią saulę. Šiaurinis vėjas žaidė su juodais jos plaukais, kurie karts nuo karto uždengdavo jos akis, užsikabindami už tankių blakstienų. Akyse atsispindėjo paskutiniai rausvi saulės spinduliai, debesys apsidengė raudono šilko skraiste, o ašaros lyg maži deimantukai tekėjo jos skruostais. Paėmusi saują smėlio, stebėjo kaip kruopelytė po kruopelytės dingsta nuo jos delno paviršiaus. Viena smėlio dalis slydo tarpupirščiais, kitą išnešiojo vėjas. Stebėdama šį fenomeną, ji suprato, koks trapus yra gyvenimas. Iš dulkės kilęs, dulke ir virsi...
  Pamažu ji pradėjo artėti link jūros. Bangos daužėsi į krantą lyg nujausdamos artėjančią nelaimę. Vėjas sukosi aplink jos kojas lyg bandydamas jas supraližuoti ir taip sustabdyti. Per jos kūną perėjo duriantis šiurpas vos tik kojos pajuto ledini jūros vandenį. Nesustojo. Eidama dairėsi aplink, norėdama įsitikinti, jog ji viena. Vanduo siekė jos liesą liemenį. Prieš akis iškilo dvidešimties pėdų banga, kuri parbloškė ją. Kūnas dingo vandenyje. Jūra nurimo.
  Saulės spinduliai apakino mane, vos tik pramerkiau akis. Delnuose suspaudžiau gniužulėlį smėlio:
- Aš gyva? - nejučiomis to paklausiau savęs.
- Ne - atsakei tu ir nusijuokiai.
  Pažvelgus į tave supratau, kad visa tai buvo tik sapnas. Apkabinau tave ir pabučiavau.
  Aš nebijau mirti, bet dar nelaikas...