kai jie stulpai, o jai ramu

minutę pabuvau žmogum-stulpu
stikle sakei
daugiausia ramumos
paklodžių
taip!
stebėdama nedieviškai visai slenku
metalo šlapiu paviršium ir
laižau savo pėdas alkūnes ------

taip,
sudrumstę vandenį galėjo
ir nebėgti
(ranka vis glostė garuotą sieną)

aukštyn galvas iškėlę
pamiršo netikėtai, kad
net ir būdama viena dažnai
ji skęsdavo

o ne!
nepatikėdavo

ir kūnas plūduriuoja ---
o ta kartoja nesava:

jūs tik pala, palaukit
man pieno
stiklinaitę
su vašku

o ne o gal

palaukit!
aš vėjo
obelaitė -
man ramu