Pupsiaus ir Žmogaus istorija

Tai nutiko prieš Naujus
Buvo dovana - naujas mobilus
Niekas nežinojo - numerių mažai
Ir Žmogus juos rinko visai atsitiktinai
Vieni skambino, antri nereagavo
O dar kiti žinutėm atakavo

Pupsius nuogas mirko vonioje
Oi, majakas! Kas gi čia?!
Tokio numerio ji neturėjo
Atmajakint kažkodėl užsinorėjo
Ir štai - majakai prasidėjo
Mobilūs kaito, lūžinėjo
Netikėtai, ramų vakarą lyg tyčia
Vėlei nepažįstamoji kviečia
Žmogus nė susivokt nespėjo
Kaip pakėlė ir padėjo
Atlėkė žinia iškart:
"Aš taip nežaidžiu, negalima pagaut"
Atsiprašė Žmogus Pupsiaus
Sakė: "Aš ant kelių klaupsiuos"
Ir atleido Pupsius Žmogui:
"Tik nebūk daugiau tu blogas"
Žmogus viską pažadėjo
Ir žinutės eit pradėjo
Apie viską jie kalbėjo
Apie saulę, apie vėją
Apie spindinčią žvaigždutę
Apie skraidančią kregždutę
Jų mobili draugystė - nuostabi
O džiaugsmo abiejų veidai pilni
Ir ne tik gerai sutart pradėjo
Bet ir greit įsimylėjo
Ne kaip pora, o kaip draugai
Bet labai labai tvirtai
Žmogus rankos jos paprašė
Ir net nebemylėt pagrasė
Pupsius nors ilgai spyriojos
Bet atsisakyti nevaliojo
Tapo jie susižiedavę
Po širdies dalelę atidavę
Ir štai atėjo Valentinas
Toks geidulingas, toks intymus
Tą dieną po pietų
Įvyko mobiliosios vestuvės jų
Žmogaus ir Pupsiaus gyvenimus tada
Sujungė priesaika tvirta

Pačia plačiausia Ukmergės gatve
Einant Pupsiui su šuniu Džere
Suvibravo, suskambėjo mobilus
"Kaip keista - skambina Žmogus"
Ir atsiliepė, pasakė: "aš klausau"
O balsas: "ar nesutrukdžiau? "
Jie ir kalbėjo, ir tylėjo
Bet tikrai išgirdo ką norėjo

Staiga nutiko toks dalykas
Žmogui dar nė nematytas
Užgraužė Žmogų sąžinė labai
Pamelavo Pupsiui - negerai
Ir Žmogus pasakė Pupsiui tiesą
Viską ištempė į šviesą
Ar žinai kas tada nutiko?
Ogi Pupsius net nepyko
Nes jos labai gera širdelė
Ir aplamai - ji nuostabi panelė
Nuo tada Žmogus nebemelavo
Ramybę sąžinėj atgavo

Štai vasara pamažu atėjo
O Pupsiaus ur Žmogaus draugystė tik stiprėjo
Ir jie gyveno mobiliai
Geriausi pasaulyje draugai

Praėjo vasara ramiai
Nusidažė medžiai geltonai
Ir pagaliau tai atsitiko -
Žmogus ir Pupsius susitiko
Jie dar nebuvo vienas kito matę
Tik mobiliai gyvent įpratę
Nustebę smalsiai tyrinėjo
Ir, galbūt, šiek tiek drovėjos
Kalbėjo, vaikščiojo po miestą
Visą naktį, visą dieną
Ir, kaip gi Sindikatas sakė,
Gėrė alų Vokiečių gatvėj
Buvo linksma, nuostabu
Bet, kaip ir viskas, su galu
Atėjo metas atsisveikint
Ašarų pritvinko akys
Nenorėjo Žmogus palikti jos
Draugės nuostabios

Ir vėl gyvena juodu mobiliai
Galima sakyti - tobulai
Nebūna neištikimi ir nepavydi
Visur juos džiaugsmas lydi
Jei džiaugiasi - ir vėl kartu
Jei liūdi - vis tiek abu
Draugystė remias širdimi
Tobula, nors mobili!

O gyvens lie dar ilgai
Ir in real, ir mobiliai...