apie nuolankumą

Galva, išpampusi kaip kaktusas,
Ryja apdegusią debesieną
Kurčiom akim
Ir laižosi sustirusius pagalius.

Galiu pasigirti - kur einu
Ten man iš paskos ežerai velkas
Ir ruja laikraščių
(supraskite – ne vienišas aš,
Tik kojoms ne taip būna šalta).

Išbaidžiau kaimyno antis,
Po dobilus besiturškiančias,
O tas mano namus pelenais paleido.
Nepykstu, tik skaudžiai ilgu tos šunelės,
Kur mokė beržais gyventi.