Išdainuoti banalumai

Kokčiai saldus tavo juokas mielasai,
ir balsas, ne toks kaip kadais,
o "rūžavas" spuogas panosėj
neatspindi šviesos taip žaviai.

Nepaslėpsi savo tragedijų mielasai,
vis tiek sluoksniuosi luomais veidus kitų,
ir vis dėlto banaliai graudus tavo pokštas,
kaip arklidėj į tortą tėškeisi veidu.

Tu juk netoks, kokį tave linčiuoja
pusė pasaulio su trupučiu,
blakstienų juodumu gailestį dyksniuoji,
bandai giedot avinėlio balsu.

O tie veltėdžiai nesupranta,
vis baras, rėkia, mėtos iš obuolių,
neapsikentęs tu didvyriškai suspiegi
ir išsityčioji iš jų kojų nagų.

Nustoja grot balsų ironija,
obuoliai ištęšta ant asfalto išslydę iš pasipiktinusių delnų,
tu morališkai pasmerktas bomžas,
moterys alpsta pasidabinusios orumu.

Išdainavai banalumus.
Liko tik melodija krūpčiojanti nuo vienatvės.