Žali namai

Ūžesys miške nerimo. Sklaidė smilgų  veltinį, kilnojo šakas lyg ko nerasdamas.
Bridau šlapiu žolynu gilyn dairydamasi  slėptuvės. Pasivijo šaltas vėjas, palindo po marškiniais ir gnybtelėjo į šoną. Gindamasi prasiskyniau kelią iki užuovėjos ir sustojau. Akys džiaugėsi jaunais pušelių ūgliais. Ryškiomis jų žvakėmis buvo nusagstytas visas jaunuolynas. Pritūpiau, pastebėjusi keistą mirgėjimą virš samanų ir sustingau.
Viskas staiga atsiskyrė nuo vėjo ir nuščiuvo. Net paukščių čirškėjimas nusprūdo kažkur tolyn. Po pušų skaromis buvo tylu ir ramu. Tik sakų ir senų lapų kvapas priminė žemę.
Šešėlių pastogėje virpėjo žalia šviesa. Ilgai žiūrėjau į ją ir ilsėjausi be kvapo. Nepagaunama atšvaitų gyvybė nardė spalvingos erdvės labirintuose, vis pasislėpdama ir naujai sublizgėdama iš arti.
Kas tai? Šokančios miško dvasios. Ar nenuspėjamas mano gyvenimas, ribuliuojantis prieš akis?