53. Pasaka (Prie urvo)

53. Prie urvo

Rytmetį, kai lovliai sukilo, Mantas jiems pasakė, kad naktį iš urvo buvo išskridusi, panaši į raganą, žmogysta, ir keletą ratų apsukusi aplink kalnus ir pievas grįžo atgal. Po to iš urvo išskrido didelis juodas paukštis ir po kiek laiko į urvą atskrido dar keturios raganos, o paskui grįžo ir juodasis paukštis...
— Nemanykite, per naktį jos pasiruošė mus garbingai sutikti ir tikėkimės jų urve rasti visokių nemalonių siurprizų. Juk kol kas jos nežino nei kas mes, nei iš kur, nei kiek mūsų, — samprotavo susirūpinęs Žalis.
— Man atrodo, — pasigirdo Juodžio balsas, — mes raganoms taip pat turėtume paruošti siurprizų. Vienam, kuris į urvą eis pirmas, reikia pasiversti nematomu. Jei kas jam ir atsitiktų ar kiltų koks triukšmas, jos atskridusios vis tiek nieko negalės pamatyti ir joms bus sunku suprasti kas čia darosi...
— Teisingai, bet jūs turit vengti bet kokių pavojų. Aš bebudėdamas naktį sugavau trejetą pelių, tris šikšnosparnius, keletą varlių. Visus juos štai sudėjau į dėželę ir įteikiu jums. Neškitės ir pirmus žingsnius dėkite ne patys, o leiskit tegu prašuoliuoja varlė, praskrenda šikšnosparnis. Jei jie laimingai praeis ir praskris, tada ir jūs eikite, o jei kas atsitiks, palaukite, nepulkite, žiūrėkite, kas darysis po to... — siūlė ir bemaž įsakinėjo savo draugamas Mantas.
— Atsargumas — gerai, bet mūsų kelionė gali pasidaryti labai ilga ir dievai žino kiek užtrukti... Mes juk nežinome kiek visokių žabangų raganos sugalvojo... — susirūpino Žalis.
— Geriau ilga kelionė, negu greita nelaisvė ar mirtis, — pridūrė Mėlynis ir pasisiūlė pasiversti nematomu ir pirmam žengti į urvą.
— Aš dar siūlau mums visiems trims, kaip daro alpinistai, susirišti ilga plona ir lengva virve. Jeigu kas, tai vienas patogiausių būdų greitai ištraukti iš duobės ar pagelbėti kitokioje nelaimėje. O reikalui iškilus, virvę galima greitai nupjauti, — pradėdamas rytmetinį žygį, paragino Juodis.
Po to jie pasiėmė savo dagiąsias kibirkštis, Pinčiaus lazdelę, tik jiems girdimas švilpynes, Manto sugautus gyvius, ir tylutėliai, saugodamiesi neįkristi i verdantį ugnimi kraterį, priėjo prie juodos urvo angos.
Ji buvo aukšta ir plati, iškirsta kalno uoloje. Nebuvo jokio takelio, nes pėsčias į urvą niekas niekada nevaikščiojo. Kai tik lovliai prie urvo angos sustojo, nors ir nedideliais žiogeliais pasivertę, ir bandė tarpusavy šnibždėtis, tuoj sukrankė juodasis varnas ir jie suprato, kad jis pranešė raganoms apie jų pasirodymą. Nors nei varno, nei ko kito nesimatė, jie tuoj išsislapstė urvo uolos plyšeliuose. Kiek palaukę, jie į urvą paleido pirmąją pelę. Vos tik ji nubėgusi kelis žingsnius, tuoj kažkur dingo, prasmego į žemę, o po kalno uola, kažkur jo gilumoje, pasigirdo lyg vandens taškymasis, keistas krebždėjimas, kažkas cyptelėjo. Po keletos minučių viskas nurimo ir urve, kaip ir prieš tai, įsiviešpatavo tyla. Bet lovliai dar nejudėjo, dar vis tebelaukė. ir teisingai darė, nes iš urvo gilumos ant šluotos atskrido viena ragana. Ji padėkojo varnui už akylumą ir garsiai pasakė:
— Laiku, mielas brolau, pranešei, pirmasis atėjūnas vos žengęs keletą žingsnių į mūsų urvą, jau pateko į mirties duobę ir mano gyvulėliai jį negaišdami surijo...
— Kar — kar, — atsiliepė po urvo skliautu pasislėpęs varnas, — aš surėksiu kiekvieną kartą, jei kas bandys čia eiti, skristi ar šokinėti... Būkit ramios, aš nepraleisiu nieko...
Ragana, gerai viską apžiūrėjusi ir įsitikinusi, kad jokio pavojaus nebeliko, palengva nuskrido atgal į urvą, o varnas, suplasnojęs sparnais ir kiek atsivėsinęs, vėl įdūrė akis į urvo angą.
Lovliai tyliai susirodė pirštais, nes šnabždesiais nenorėjo beišsiduoti. Jie dabar aiškiai pamatė kur tupi akylasis urvo sargybinis. Pasitraukė toliau nuo angos ir sutarė — nematomasis lovlis Mėlynis pašoks ant sienos atsikišusio akmens, gerai apžiūrės, kur yra varnas, ir tada jie dar kartą sutars, ką su juo daryti.