molinė širdis

<... >..
ir kai jau nieko daugiau negirdėsi,
tik savo molio širdies verksmus,
įspausk joje ryželį,
kad primintų senus laikus.

Nenori? - Nespausk...

Bet kai tyliai ašarom pasruvs dangus,
ir noriai, nenoriai tau plaus jis plaukus,
įspausk molinei širdy tu ryželį,
kad primintų sunkius lietaus lašus.

Bijai? - Nespausk...


ir kai juodo klevo lapas tau kris ant galvos,
ir šiukšlės uždengs tavo širdį-
įspausk tu joje dar ryželį,
už tai, kad rudens dar sulaukei.

Nenori? - nesp.... ne, visgi įspausk tu joje dar ryželį...