O amžinoji romantika

Paskendau Tavo plaukų
Vilnyse,
Kai mano akys ašarom plūdo.
Gal tu manęs nekentei,
Bet širdies kamputį
Tikėjaus išsikovot.
Išsikovot, išplėšt, o
Gal pati atiduosi?
Sužaižaravus akių liepsna,
Neleidai nieko tikėtis.
Viena ranka traukei artyn,
Kita stūmei...
Stūmei žemyn galva į
Juodą sielvarto šulinį.
Savo atšiaurumu, pasakiškai
Žavingomis manieromis
Užrakinai mano sąmonę
Devyniomis spynomis.
Sukaustei tariamo abejingumo
Ledu mano tariamą išdidumą.
Pavirtau ėriuko pėdele tikėdamasis,
Jog kada nors iš jos atsigersi...

2002. 11. 11 d.
01. 45 – 01. 52 h.