Vienatvė po skėčiu

Vakaras. Smarkiai lyja lietus. Stambūs lašai rieda nuo skėčių žemyn ir sunkiai krenta ant šaligatvio. Aplink talkšo balos ir purvas. Pro lietaus sieną sunku ką ir beįžvelgti, todėl ją greičiau pajuntu nei pamatau. Į mane gatve pamažu žingsniuoja žmogysta su skėčiu. Vienatvė. Vienatvė po skėčiu... būtu juokinga jei nebūtų graudu. O lietus lyja vis smarkiau ir smarkiau. Kažkur žaibuoja, sugriaudėja griaustinis. Staiga aš pajuntu į save įremtą žvilgsnį. Pakeliu galvą ir pro sulytus plaukus pamatau tą pačią žmogystą - Vientavę. Ji į mane įremia tuščią žvilgsnį ir aš jo neišlaikau. Nusuku akis ir pabrukęs uodegą pasitraukiu žmogystai iš kelio. Ji praeina pro mane ir tyliai išnyksta liūtyje. Ir staiga aš pasijuntu vienišas. Žiauriai vienišas šuo.