***

... Jis buvo vienintelis mane suprantantis žmogus. Sugebantis paguosti, nuraminti... Draugas, tik draugas, sakydavau aš. Džiaugiausi jog pažįstu tokį žmogų, jog galiu didžiuotis juo. Vyresnio žmogaus patirtis mane domino, klausydavausi jo pasakojimų, pamokymų, žavėjausi tuo žmogumi ir visad norėjau būti tokia kaip jis...

... Paskutinė mūsų susitikimo diena. Saulėta graži diena, o vakaras dar nuostabesnis. Naktį lijo žvaigždėmis, stebėjau tą žvaigždžių lietų - dar niekad to nebuvau mačiusi, viskas atrodė kaip pasakoje...

... Stovėjau prie jo karsto, skruostais riedėjo ašaros, drėkindamos išbalusias lūpas. Aplinkui nemačiau nieko tik jo šviesius plaukus, niekad neužgestančias žvakes, kurios apšviesdavo išbyškusį jo veidą. Sustingusios lūpos - atrodo dar vakar jos man šypsojosi...

... Mažas berniukas sušuko:
- Kokia baisi liga ta mirtis!!!
Vaikas - mažas berniukas nesugebantis suvokti kas yra mirtis. Jis nesuprato jog savo tėtį mato paskutinį kartą, jog jo niekad niekad daugiau nebepamatys... Jo pasaulyje sumaištis, chaosas... Žiūrėdama į tą mažą žmogutį verkiau. Pati nesuvokiau, kas darosi, norėjosi padėti ir nuraminti išsigandusį šviesiaplaukį berniuką. Kurio mažose akytėse matėsi didelis išgąstis ir baimė...

... Palaidojom jį, tačiau jis vis dar gyvas, gyvas mano širdyje, atmintyje, jausmuose. Aš vis dar netikiu, kad jo nėra, tai tik sapnas... baisus košmariškas sapnas...