Latimerijų ainiams

Mes jūsų nebijom.
Išdžiūvusios upės vaga ropinėjam,
belaukiantys krikšto,
tikėdamies žodžio,
po pirmojo tvano ištarto...
Mes laukiam prie diemedžio
aitrumą savy panardinę
ir kriauklę numirusios sraigės
kaip kryžių kampe pasistatę
ant skrynios,
užklotos
nuvalkiotu užtiesalu.
Mes nieko nebijom:
Tiesos ir tamsos,
Moters ar bitės
nuodingo geluonies.

Tegul jie ateina,
nerandantys to,
ką turėjo
ir turintys tai, ko suradę
nebuvo nei vakar, nei pernai,
ir netgi prieš tvaną
Sodomos linksmam miestuke.