Kalba radijas: Penkios valandos dvylika minučių! Puiki diena! Su didžiuliu džiaugsmu pranešame, kad turite garbės, malonieji klausytojai, prisidėti palydint Pirmąją raketą nešėją, kuri startuos... oi, atleiskit skubus pranešimas - ji jau startavo!... Kad ir kaip bebūtų, sudrebinkime mūsų šalį netylančiu "Valio!", kurį išgirstų ne tik kaimynai, bet ir ateities kartos! Tad penkiom minutėm atverkime langus... projektą remia...
Mama: Sūneli, o mes to nedarėme prieš savaitę? Nelydėjome raketos?
Sūnus: Tada treniravomės.
Mama: O, tai gal ir dabar treniruotė?
Sūnus: Šįkart ji pakilo trimis minutėmis anksčiau. Juk raketos negali nei skubėti, nei vėluoti. Jos skraido tiksliai, kaip parašyta. Gal kas atsitiko?
Mama (atveria langą): Niekas nešaukia... Valio! Ei... (susinepatogina) Ar paruošei pamokas?
Sūnus: Turime parašyti rašinėlį tema "Žmonių viltys startuojant raketai nešėjai". Mama, o ką ji neša?
Mama: O, tai kad nežinau... Gal paklauskime dėdės Arkadijaus? Jis taip viską išmano (atsidūsta)..
Sūnus: Jau klausiau. Nežino ir jis.
Mama (susimąsčiusi): Rašyki, vaikeli, šitaip: "Penkios valandos penkiolika minučių mūsų viltys ir lūkesčiai pakilo arčiau dangaus... "
Sūnus: Penkios dvylika!
Mama: "... arčiau Dievo ir visų šventųjų. Mes nebuvom tikri, ar iš tiesų raketa pakilo, bet tikėjomės, ir nuo to ji tik dar pasunkėjo... "
Sūnus: O kodėl ji nesilaikė grafiko?
Mama: Spėju, kad jei būtų dar užsilaikiusi nors minutėlę, būtų nebeatsiplėšusi nuo žemės... Nori, nulupsiu mums po obuolį?
Sūnus piešia.
Kalba radijas: Dar šiais metais, statistikos departamento duomenimis, žadama sulaukti žymaus gimstamumo padidėjimo ir vidaus produkto augimo, jau nekalbant apie visuotinį dvasinį pakylėjimą.....