Raudonas rūkas

Gulėjau savo lovoje ir tryniau juodą tušą nuo popieriaus lapo, kol raidžių vietoje susidarė didžiuliai plyšiai, pro kuriuos galėjo veržtis raudonas rūkas. Toks lengvas ir tuo pat metu sunkus, kaip ežero paviršiumi slenkantis rytas. Mane baugino mechaniškai trūkčiojantys pirštai, kuriuos lyg įvaldė tas rūkas. Man jis kažkuo priminė rafinuotą vyrą su cilindru, kuris naktimis mano sapnuose stumdydavo vagonus į ežerą. Jo veidas buvo baltas ir neįžiūrimas, lyg migla padengtas paveikslas. Kambaryje mėtėsi laikraščiai, kuriuos kasdieną kambaryje skaito senelė. Aš jų nekenčiu. Apdulkėjusios raidės buvo skaitomos labai seniai. Adolfas nuplėšdavo tų tuštybės lapų kampus ir
jais užkimšdavo vonią. Tada išeidavo.
    O rytais man būna baisu. Dūmų kvapas įsigeria į visus kambario kampus ir tada pradedu dusti. Bet Adolfas sako,
  kad tai smilkalai. Jis pyksta, kad neatpažįstu nuostabaus aromato. O aš tada tyliu. Ir kosčiu. Pasidaro silpna.
  Kartais raudonas rūkas, lyg koks sėlinantis tigras ar plėšrūnas variniais dantimis užlieja kambario sienas, pagal rytietišką melodiją, lyg šokdamas pilvo šokį aplink baltas gipsines skulptūras kuria sustojusio laikrodžio tiksėjimo prieblandą. Pro tą rūką, vaizdas būna mechaniškai perkreiptas. Paveiksle, kabančiam ant sienos pavaizduoti žolėje tysantys balti akmenys. Bet pro rūką pažvelgus, atrodo, kad ten žolėje gulintys griaučiai. Tai to žmogaus griaučiai, kuris savo gyvenimą praleido kaimelyje. Tarp savo apipelijusių sienų, tarp lakštingalų giesmių, pašėlusių karvių kvapo. Bet kai raukšlės išvagojo veidą  ir gyvybę nusinešė vėjas ten už kalnų, tada jis gulėjo žolėje ir dainavo debesims lopšinę. Tik užmigo greičiau, negu debesys...
    Ir tai visai neromantiška. Gal romantiška tai, kad kasdieną sukiojuosi aplink oranžinę pašto dėžę, į kurią vėjas prinešė smėlio. O tas smėlis užkemša visus minčių plyšius, pro kuriuos seniau atkeliaudavo balsas. Tai buvo tik aidas, atšokęs nuo sustojusio laikrodžio rodyklių. Laikrodis rodė lygiai 02:13. Lygiai tada jis sustojo, kai tamsaus aksomo prieblandoje Tu sudaužei puodelį su nupiešta žirafa ir pradingai. Šukės guli vokelyje, ant kurio aš maišiau spalvas, tapant tave raudonam rūkui  ugninėmis kojomis atslinkus į kambarį. Į mano plaukus prisigėrė aliejinių dažų aromato.
    Daros juokinga prisiminus, kad norėdama sukelti audrą, nuo stogo laisčiau kibirais vandenį, taip nuplaudama balandžių išmatas nuo palangių. Seniau ir dar dabar maži sąžinės lašeliai skverbėsi pro sienos plyšius.
  Aš gaudydavau juos į puodelį su žirafa. Bet jau juk sakiau, kur šiandien jo šukės guli. Dabar gaudau lašus į pienių geltonumo peršviečiamą taurę, kurią mano tėtis kažkada rado ežero dugne. Gal tai ir juokinga, bet aš pamaniau, kad Narcizas besigrožėdamas savo stikliniu grožiu, gėrė raudoną vyną iš šios taurės ir paskui pametė ją, kap ir pametė savo gyvybę ežero dugne.
  Kartais glostydama idealių skulpūrų idealiais linijas pamatydavau tą taurę, sklidiną lašų. Ir susigundydavau. Išgerdavau. Tada manyje užsiliepsnodavo kraujas ir lyg lava užliedavo kambario grindis. Laikraščiai buvo permirkę krauju, o Adolfas vis tiek grūsdavo jų kampučus į vonią.
    Vieną dieną išgėrusi lašų iš geltonos taurės, lyg užkaitintas stiklas suskilau į tūkstančius geltonų šukių. Kiekviename atsispindėjo gabalėlis saulės, bet daugiau nieko. Nenorėjau savęs sudaužyti.
    Naktį vėjas įslinkęs pro atdarą langą, surinko mano gabalus, sudėjo į voką, kuriame buvo puodelio duženos,
  užrašė adresą ir išsiuntė tau. Į dangų. O aš nenorėjau savęs sudaužyti.
  Tada laikrodžio rodyklės pradėjo
  bėgti tūkstančius  kilometrų aplink vieną tašką, berdamos raudoną rūką į taurę.
  O Adolfas vis kimšo laikraščių kampus į vonią.