Sutrupa brėkštant

Jau nuo šešių, iš ryto,
kažkas krebždėti ima
tarsi mažos pelės
bailiais smulkiais žingsneliais
parketo laką trupina ir traiško,
nuraško pleiskanas
nutroškusios pagalvės savo
sudžiovintos.

Kasmet tas pats -
nuo trisdešimt trejų,
skaičiuojant nuo Kūčių,
tyli malda,
alyvų kvapas,
sumišęs su vynu.
Maišelis ant šakos pakartas
su išnešiotu sidabriniu stebuklu.

Ir stebuklėliai
vėl ir vėl
ir mano vėlei
pavasario sapnus ir nemigas
kasmet iškrapšto
šeštą ryto
iš Šventų Mišių.

O pusryčiams šiandieną -
inkilas šviežių lentų (minčių)
ant traiškanoto kryžiaus
ir pamaldžių akių.

Kiek per maža skylikė -
vargiai ar išlįs...