Susverdėja tyla
Ant balkono krašto,
Ir melsvas jos kūnelis
Lyg nesvari plaštakė
Iš lėto nusklendžia
Žemyn,
Kur ausim avinėlų
Seniai jau numatuotos gatvės
Ir susivėlus jų vilna rausva
Nebenustebins žaliaakių kačių.
Nukris plaštakė
Ir suduš
Po vasarinio rytmečio
Skėčiu-
Vėl tas nelemtas,
Senas žadintuvas!