Fata Morgana

Pseudodraugai apkabina tave lipniom pseudopodijom. Šalta.
Debesys nusileidžia žemyn, brendi per tirštą rūką.
Tavo burna, akys ir rankos pilnos žodžių, pūkų ir draugiškų apkabinimų, rojaus obuoliukų, stiklo karoliukų ir bučinių į skruostus. Šalta.
Pribirę delnai, plaukai, paakiai ir kišenės žmonių.
Tave myli. Maža to - tave dievina.
Iki kelių, iki ausų migloje. Jaukus stovėjimas, kai žinai, jog esi reikalingas. Mylimas.
Kol debesys virsta į pienių pūkus, o ruduo virsta į vakarą, migla išsisklaido. Vis dėlto šalta.
Visų mylimasis stovi apleistas ir tyliai byra į pelenus.
Atleisk, neturiu tau urnos.
Gal pakasiu po liepa.